[Lietuva] Armėniškas „Jerevan“ – pakeliui link Druskininkų
Pakelės bei užmiesčių restoranai – atskiras ir labai įdomus reiškinys. Vieni jų – prisiglaudę greta miestų bei įsikūrę netoli ežerų, todėl vasaros vakarais masina nuo įkaitusio asfalto kankynės norinčius ištrūkti miestiečius. Kiti, tuo tarpu, yra tiesiog pakeliui. Rodos, „prie niekur“.
Off topic: Mus visuomet kankino klausimas – iš ko sugeba išsilaikyti kokiam 100-ajame kilometre nuo Kauno įsikūręs restoranas ir / ar viešbutis, prie kurio niekuomet nėra automobilių, bet veikia jis – nuo kokių 1996-ųjų…
Tiesa, „Jerevanas“ – apie kurį mes šį kartą – kiek kitoks. Taip, jis taip pat pakeliui, tačiau jau gerokai arčiau Druskininkų, į kuriuos mes tąkart ir traukėme.
„Jerevaną“ pravažiuodavome dažnai, tačiau tik šįkart nusprendėme susigundyti, nes vienas iš pakeleivių kaip tik užsiminė girdėjęs gerų atsiliepimų: „Sako, priklauso tikriems armėnams, todėl ir virtuvė – autentiška“.
Užsukus į vidų – pasitinka kiek slogi aplinka. Tylutėliai groja muzika, kažkur kampe šviečia televizoriaus ekranas, o visoje salėje su dideliais „šeimyniniais“ stalais sėdi tik dar keletas žmonių. Šviesiame interjere, vos su vienu kitu pamarginimu – pasijungti labai didelis.
Tačiau nuotaiką praskaidrina per kelias minutes su šypsena (!) prisistačiusi padavėja, kuri dalina meniu ir pradeda pasakoti apie patiekalus. Panašu, kad apie armėnišką „Jerevano“ kilmę gandai – nemeluoja.
Sužinome, kad virtuvėje yra speciali krosnis, kurioje kepami šašlykai beigi kiti tokio tipo patiekalai. Tiesa, kadangi jie gaminami šviežiai – jų tektų laukti labai ilgai. Kadangi užsibūti nesinori, o vos išvažiavę iš Vilniaus buvome pradėję svajoti apie kepsnius Druskininkuose – prašome kažko paprastesnio.
Netrukus į stalą keliauja armėniška vietoje kepta duona, charčio striuba, chinkaliai, baklažanų troškinys ir… čeburekai. Prieš maistą dar spėja atkeliauti ir pora bokalų alaus, kurie pasirodo – prarūgę… Pastarieji greitai keičiami buteliniu alumi, bet padavėja vis tiek stebisi: „Prieš tai žmonės buvo, tai gėrė“ (o mes tuo tarpu mintyse stebimės – ar čia tik mes tokie bjaurūs, kad prarūgusio negeriam, ar tie kiti – per kuklūs, nes jei nusiperka, tai ir vartoja).
Charčio striuba – nenustebina, bet ir labai nenuliūdina. Tikrai yra tekę ragauti geresnės ir sodresnės, o šioje dar ir lengvas aštrumas buvo kažkur pasimetęs. Ištrūkus iš Vilniaus – ir kainos čia atrodo mažesnės, todėl visą kaltę suverčiame būtent tam: „Tai iš kur tu gerų produktų gausi, kai čia centus viskas kainuoja“.
Tačiau su armėniška duona charčio – puikiai tinka, todėl lėkštėse ilgai neužsibūna.
Beje, tikriausiai jau atkreipėte dėmesį, jog užsisakėme ir čeburekų. Viskas tik todėl, kad padavėja juos mums labai rekomendavo. Sakė: „Vietoj darom, tikrai labai geri ir labai skanūs“. Kadangi laikotarpį, kada paskutinį kartą valgėm šio sovietinio „greito maisto“, galima apibūdinti tik kaip „labai seniai“ – susigundom.
Ir kaip čia pasakius. Čeburekas. Net nelabai žinom, kaip jį vertinti. Vat toks – čeburekas. Skanu. Viskas gerai, bet vis tiek – čeburekas. Jis tiesiog turi būti šviežiai pagamintas ir su pakenčiamu mėsos įdaru viduje. Šis – toks ir buvo, taigi, tikriausiai, reikėtų jį vertinti kaip labai gerą.
Unikalesnis dalykas susijęs su šiuo patiekalu yra greta patiektas kečupas ir puošybos elementai. Mes juos pasistengėme kiek patobulinti.
Kai apie tai, ar skanus baklažanų troškinys, paklausėme jo užsisakiusios bendrakeleivės, šios atsakymas buvo labai lakoniškas: „Nu… skanu. Gal.“.
Na ir galiausiai – tikrai geri chinkaliai. Bent jau vertinant pagal tai, kokių prastų jų versijų teko ragauti Lietuvoje. Tešla – tvirta, bet puikiai išvirusi, viduje – nėra prasiskverbusio vandens, kuris sugadina visą mėsos skonį ir praskiedžia natūralų mėsos sultinį, tiesiog privalantį būti viduje. Pati mėsa viduje, tiesa, galėjo būti kiek kokybiškesnė, tačiau net nepaisant to – patiekalas vykęs.
„Jerevanas“ galų gale paliko labai vidutiniškos, provincijos užeigos įspūdį. Vis dar svarstom, kad jei būtų buvusi vasara, mes būtume turėję daugiau laiko ir būtume paragavę šašlykų, šviežiai keptų krosnyje – gal nuotaika būtų buvus geresnė. Dabar galime pasakyti tik tiek, bandyti galima, bet ar labai reikia – nežinia.
Jei važiuojate į Druskininkus, o skrandis dar leidžia pasiekti šį miestą – ten pavalgysite gal ir brangiau, bet skaniau. Jei, vis dėlto, susigundysite – „Jerevanas“ tikrai gerokai geresnė vieta už daugumą pakelės užeigų Lietuvoje.
Beje, kaip ir dažnai mūsuose, „Jerevano“ meniu – kelios dešimtys patiekalų. Ir vėl, nuoširdi mūsų rekomendacija – kuo trumpesnis meniu, tuo paprasčiau visuomet turėti šviežių ingredientų, galima daugiau dėmesio skirti kiekvienam patiekalui ir iš jo „sumeistrauti“ nedidelį stebuklą. Jūsų klientai tikrai nepastebės, jei iš meniu dings kurios nors salotos, vienas kepsnys ar kuris iš miltinių patiekalų.
