[Marokas] Ekologiško ir natūralaus maisto?

Ekologiška ir natūrali Maroko virtuvė pasižymi tuo, jog turguose parduodamos prekės – tiesiai iš jas auginančių vietinių gyventojų, “mėsą” gali iššsirinkti kol ji dar gyva, o prieskonius ar vaisius – važiuodamas pro regioną, kuriame jie auga. Nors per kiek daugiau nei savaitę sriubą valgėme vos du kartus, vandenį teko gerti ir iš Sacharos šulinių, retokai ištaikydavome galimybę nusiplauti rankas ir nuolat valgėme mėsą – jokių problemų su “pilvais” nebuvo…

Po tokio raciono net Lietuvoje skrandis nebūtų atsilyginęs gražiuoju, o ten – nieko. Nusprendėme, kad dėl puikios savijautos “kaltas” natūralus maistas, be jokių priemaišų, papildų ar konservantų.

Pastarąjį sakinį puikiai iliustruoja vaizdelis matytas ne viename turguje Maroke. Žinoma, ne turistiniame… Šalia mėsos “skyriaus” stovi sustatytos ožkos, greta viena jau nudirta kaba ant kablio. Pirkėjas prieina, apžiūri, išsirenka jam labiausiai patinkančią “kūno dalį”, parodo pardavėjuj, o tas priėjęs tiesiog atpjauną tą mėsos gabalą, kurio pageidavo klientas. Apskritai turguje daug produktų ruošiami tiesiog vietoje: maišomi prieskoniai, gaminami marinatai, ragaujama ir t.t.

Tarkim, kartu su draugais, kaip buvo ir mums, nusprendžiate pasigaminti tadžiną su vištiena (tradicinis patiekalas, apie kurį rašiau kiek anksčiau). Einate į turgų ir įdėmiai klausotės – ten kur girdite vis dar kudakuojančias vištas ir yra būtent ta vieta kurios jums reikia. Prieinate, o ten – prekiautojui po kojomis visas pulkas lakstančių ir grūdus lesančių vištų. Išsirenkate vieną, pardavėjas jai “nusuka sprandą”, įgrūda į kažkokį didelį daiktą, kuris per 5 min. “nupeša” plunksnas, o tada dar paklausia: “Ką planuojate iš šios mėsos gaminti?”. Klausia todėl, nes jei gaminsite kebabą – jis vištieną supjaustys vienaip, jei dėsite į kuskusą – kitaip, o jei naudosite tadžinui – dar kitaip.

Tuomet su vištiena, sukrauta į plastikinį maišelį, einate pas prieskonių ir žolelių prekiautojus. Informuojate juos, kad šiandien vakare planuojate gaminti tadžiną. Prieskonių prekiautojas supratingai šypteli ir mikliai pradeda sukiotis tarp savo spalvingų maišų. Kvapai aplink – nepakartojaimi. Tiesiai ant jūsų vištienos jis beria reikalingus prieskonius – visko po gerą žiupsnį. Šalia sėdintis dedulė, parduodantis šviežias žoleles, taip pat labai greitai pagriebia kuokštelį gelsvių ir suplėšo jas į jūsų vištienos maišą. Po šių procedūrų maišą galite užrišti ir kiek pavartyti rankose. Kol grįšite namo – mėsa šiek tiek “marinuosis”.

Ir taip toliau, ir taip toliau… Viskas tikrai šviežia ir jokio maisto “iš pakelių”. Tiesa, Maroke teko būti ir milžiniškame prekybos centre. Jei ne arabiški pavadinimai, lengvai jį supainiotum su “prekybcentriais” Lietuvoje. Globalizacija jau seniai paskiekė ir Afriką (ypač šiaurinę), todėl belieka tikėtis, kad tikrieji Maroko turgūs ir mažos specializuotos parduotuvėlės, kepyklėlės ir pan. sugebės išlikti dar ilgai bei neužleis vietos prekybos gigantams.

Kadangi kirtome skersai visą Maroką nuo Agadiro iki Merzugos (Merzouga) kopų, pastebėjome dar vieną tendenciją – tam tikrus produktus geriausia pirkti tam tikruose regionuose. Važiuodami atgal į Essaouirą nuolat stebtelėdavome tai vienur, tai kitur. Mūsų “tėtis” Maroke Kalifa pirkdavo ką tik nuskintas prieskonines žoleles kalnuose, juodasias alyvuoges – vos pervažiavus Atlasą, žaliasias – vežėsi iš savo sesers namų, datules – iš Sacharos, migdolus (tik Maroke iš tiesų supratau koks yra jų skonis) – Atlaso priekalnėse, apelsinus – žaliosiose lygumose artėjant link pakrantės… Kiekvieną kartą grįžęs į automobilį sakydavo: “Šitos tam policininkui, su kuriuo kalbėjau kelionės pradžioj”, “Šitai mano pusbroliui, kuris gyvena Essaouiroj. Jis turi 4 vaikus”, “Šituos prieskonius su draugas panaudosim kai gaminsim tadžinus” ir t.t.