[Marokas] Gyvenimas oazės kaime, besiliejančios berberų bei lietuvių dainos Sacharos dykumoje ir nakvynė palapinėje
Vėlų vakarą atvykus į Khalifos namus mus pasitinka jo mama ir visa likusi didžiulė šeima. Dalis giminaičių ateina ir iš greta esančio namo, į kiemą priguža kaimynų vaikų – baltaodės užsienietės atvykusios pas vietinius į namus – ne toks jau ir dažnas įvykis šiame dykumų oazės kaime.
Pasisveikinimai, šypsenos ir didžiulė nuostaba iš Khalifos mamos išgirdus žodį „labas”. Akimirką sutrinku… Galų gale išsiaiškinam, kad vienu iš tuaregų (berberų) dialektų „labas” reiškia bene tą patį kaip prancūziškai „sava” (nežinau kaip šis žodis rašosi). „Labas” sakoma kai sutinki naują ar seniai matytą žmogų ir tuo pačiu ir pasisveikinama, ir paklausiama kaip jam sekasi.
Taigi, atradę dalelę Lietuvos einame į namo vidų. Tamsu, namas iš principo vos vieno aukšto. Tik įėjus pro duris – iš vienos pusės garažas (tiesa, be stogo), iš kitos – tualetas (ta pati skylė), pora neveikiančių kranų ir vyrų gyvenamasis kambarys. Tuomet ilgas koridorius veda į vidinį kiemą. Abipus jo – virtuvė su didžiule krosnimi ir moterų gyvenamasis kambarys. Vidiniame kieme – nedidelė terasėlė, į kurią per pietus ar vakarienę išnešamas kilimas ir susėdus ant jo valgoma, o pačiame kiemo viduryje auga didžiulė ir graži palmė. Kiemo gale – įėjimas į lauko virtuvėlę, kurioje stovi tik apvalaina, gana neaukšta duonos kepimo krosnis, ir tvartas. Tvarte – keletas ožkų, vištų, avių ir asiliukas. Visas kiemas apsuptas gana aukšta tvora, nors už jos gyvena artimiausi giminaičiai – dėdės, tetos, pusbroliai su žmonomis ir t.t.
Namas turi ir antrąjį aukštą, tačiau jis, kaip ir daugumoje namų, atrodo taip ir nebaigtas statyti. Styro tik kažkoks karkasas, be jokio stogo. Pats namas – iš molio, kaži su kuo maišyto. Kai palyja, gana dažnai nuyra viena ar kita namo siena ar dalis, tuomet iš to pačio molio, kurio čia apstu, namas ir suremontuojamas (gerai, kad lyja čia – kartą per keletą metų; tiesa – praėjusiais metais po keletą minučių padulksnojo net 6 kartus). Kiek vėliau, kelionei einant į pabaigą, teko matyti, kaip viename kaime vyras remontuoja savo namą. Tiesiog kieme, greta namo durų, pila vandenį ant žemės, tuomet su mentele kiek sudrėkusį molį kabina ir… tepa atgal ant savo namo. Atrodo, daug stengtis ten nereikia…
Mama mus veda į moterų kambarį, į kurį susirenka ir likusi šeimos dalis. Visur gana purvina, o paties kambario įrengimas – paprastas iki skausmo. Pailgame kambaryje, palei sienas stovi lyg ir tachtos. Iš tiesų – keliasdešimt čiužinių ir į sieną atremtos pagalvės. Visame kambaryje, išskyrus nedidelį plotelį prie durų – kilimas. Ant jo šiukštu negalima lipti su batais. Tiesa, pats kilimas seniai matęs dulkių siurblį ar bent jau šluotą, taigi didelio skirtumo tarp šių dviejų kambario dalių – nėra. Sienos visiškai tuščios. Vienoje jų – nedidukas langelis su grotomis ir gofruotu stiklu – kad nieko nesimatytų iš lauko. Kambario pasididžiavimas – televizorius su muzikiniu grotuvu. Šešiolikmetis Khalifos brolis, kai nusibosta leisti muziką iš savo mobiliojo telefono, pradeda muziką leisti iš grotuvo.
Visa šeima angliškai nešneka. Tiesa, keturiolikmetė Aziza, Khalifos sesutė, šią kalbą mokosi mokykloje, kaip ir prancūzų, berberų bei arabų. Deja, nors aštuntokė angliškai mokosi jau keletą metų, susišnekėti beveik nepavyksta. Šiaip ne taip verčiamės su dviem žodynais: prancūzų – arabų ir prancūzų – lietuvių, o dažniausiai, tiesiog baksnojame į daiktus ir sakome jų pavadinimus. Mes angliškai, Aziza mums arabiškai.
Kol Khalifa išvažiuoja iki artimiausio turgaus ir užtrunka ten apie pusantros valandos, mes liekame su jo šeima. Tiesa pasakius, kalbos barjeras laiką „ištempia” iki kokių trijų valandų. Vieni kitiems galime tik šypsotis ir ženklais „kalbėtis” apie labai paprastus dalykus. Tikriausiai būtent todėl daugiausiai bendraujame su Aziza. Šešiolikmetis brolis, atrodo, europiečių šiek tiek prisibijo (nors „pasirodyti” labai nori), dėdės į jaunas merginas ne itin kreipia dėmesį, mama bendrauja su jais, o mergaitė – labai smalsi.
Iš Azijos išmokstame užsirišti skaras, ji rodo savo mokyklos ir šeimos nuotraukas. Klasės nuotraukos pernelyg smarkiai primena tas, kurias patys turime savo albumuose iš mokyklos laikų. Tvarkingai surikiuota klasė, tiek mergaitės, tiek berniukai. Kai kurios paauglės ryši skareles, kitos – su didžiuliais akiniais nuo saulės ir palaidais plaukais, bet jokio atviro odos lopinėlio, išskyrus veidą ir delnus.
Aziza pasakoja, kad mokykloje jai nelabai patinka. Mokytojai dažnai išvažiuoja arba ji pati neina į pamokas. Daug svarbiau nudirbti darbus namuose. Atrodo, kad jauniausioji dukra atsakinga už didžiąją dalį darbų. Ji užverda arbatą ir atneša ją motinai, kuri pilsto į puodelius svečiams, ji pirma turi bėgti į virtuvę užkurti krosnies bei pradėti gaminti valgyti, mus vaišina Azizos kepta marokietiška duona, Azizos paruoštomis alyvuogėmis ir t.t.
Netrukus iš turgaus grįžta Khalifa ir pasiūlo šiąnakt nakvoti ne jo tėvų namuose, bet dykumoje – už kokių 5-7 kilometrų esančioje palapinėje. Jo mama prikrauna mums įvairiausių apklotų, pledų, Aziza paskolina savo striukę – jei kuri sušaltume. Nors dieną dykumoje karštis siekia kokių +30 laipsnių, bet naktį oras atvėsta iki +10 laipsnių.
Dykumoje – nors į akį durk. Tamsu, tamsu, tik virš galvos nepaprastai ryškiai šviečia žvaigždės. Galų gale pasiekiame palapinę – patamsyje net nesimato kur ji stovi. Tik ryte suprasime, kad tiesiog – vidury niekur. Palapinė didžiulė. Jos konstrukcija gana paprasta. Trys vidurinės didžiosios kartys laiko milžinišką audeklą – pagamintą iš ožkų, avių ir kupranugarių vilnos. Kraštuose audeklą, pro kurio plyšelius šviečia žvaigždės, laiko dar po 3 mažesnes kartis.
Visas palapinės vidus išklotas kilimais, o trys atraminės kartys lyg ir skiria palapinę į dvi dalis – viena valgymui, kalbėjimuisi, rūkymui (ką, atrodo, čia daro visi), kita – miegui. Palapinės šonuose stovi paprastos, iš lentų sumeistrautos lyg ir tachtos, uždengtos kilimais. Visi daiktai – sukabinėti ant palapinės sienų arba suslapstyti pakampiais. Viduryje „paradinės” palapinės dalies – staliukas. Šviesa sklinda iš keleto žibalinių lempų.
Naujuose „namuose” (palapinėje) mūsų laukia Khalifos draugai. Visi tuaregai arba kitų berberų genčių palikuonys, apsimuturiavę turbanais. Jie netrunka išsitraukti įvairiausio dydžio būgnų ir pradeda groti. Nuostabiai. Gerkliniai balsai ir nuolat greitėjantis ritmas… Jausmas nepakartojamas. O tada? O tada pasakojimai apie berberus, tuaregus, bandymai paaiškinti visus skirtumus, papasakoti Maroko, o tiksliau, šių dykumų genčių istorijas. Pasakojimai apie tuaregų tėvynę, kuri šiuo metu atsidūrusi Alžyro teritorijoje. Pasak jų, vienas didžiausių norų – kada nors aplankyti tą kraštą, deja, dėl politinių sumetimų tarp Alžyro ir Maroko – šiuo metu tai pavojinga.
Griūna stereotipai. Abipus. Vietiniai dažniau sutinka vakarų europiečius, o mes jiems atrodo kaip iš beprotiškai tolimo ir nesuprantamo krašto. Sulaukiu klausimo: „O čia pas jus dabar moteris kandidatuoja į prezidento postą?”. Dar labiau nustebinu atsakymu: „Moterys pas mus šiuo metu užima svarbiausius postus: prezidentė, krašto apsaugos bei finansų ministrės ir Seimo pirmininkė”.
Nustebinam ir tuo, kad mūsų tradicijos labai senos, kad mūsų senelės ir prosenelės vis dar tekėdavo tik išleistos tėvų, ištekėjusios – kirpdavo kasas ir nešiodavo skareles, kad santuoka Lietuvoje – vis dar svarbi. Mus gi stebina laisvas bendravimas (jauni žmonės jauni visur), požiūris į alkoholį ir kartų bendravimas. Pasirodo, kaimuose bendraujama kartomis – 25-30 metų žmonės telkiasi į būrį ir bendrauja vieni su kitais, 20-25 metų – turi savo būtį ir taip toliau.
Vakaras baigiasi tuaregų, arabų ir lietuvių dainomis. Galų gale – gaunam guolį, minkštai priklotą pledų, vietoj pagalvių – patiestos skaros. Dykumoje, užmerkus akis, mirtina tyla, tik karts nuo karto suskalyja už palapinės pririštas šuo. Iš kaimo neatsklinda jokie garsai, nėra paukščių ar vabzdžių (pasak naujųjų draugų – tiek skorpionai, tiek gyvatės dabar miega, juk žiema). Užmiegu netikėdama, kad ryte atsibusiu Sacharoje, berberų palapinėje.
