[Marokas] Pirmos valandos, partrenktas triušis, riaušės kelyje bei vos nuo kelio nenuslydęs automobilis

Skrydį į vieną populiariausių Maroko kurortinių miestų Agadirą „susišaudėm”, kaip liaudyje pasakytų – „pigiau grybo”. Su pigių skrydžių bendrove Ryanair bilietai mums kainavo vos 350 litų į abi puses. Galėjo kainuoti ir dar pigiau, bet šį kartą pabuvome išrankios ir rinkomės skrydžiams patogesnę datą.

Gana ilgą kelionę į visai kitą žemyną (mmm… Afrika!) šiek tiek praskaidrino persėdimas Liverpulyje. Beje, labai nustebino tai, kad Liverpulio oro uostas pavadintas Johno Lennono vardu, o sienos išmargintos ištraukomis iš jo dainų. Tamsiame oro uosto kampe stoviniuoja garsaus muziko skulptūra, prie kurios nepraleidžia progos nusifotografuoti pro šalį bėgantys turistai. Dar vienas smagus užsiėmimas beveik kiekviename Didžiosios Britanijos oro uoste – spėlioti kurie iš praeivių yra lietuviai. O jų ten išties daug. Labai daug…

Po bokalo alaus ir apsilankymo DutyFree galų gale įsirangiusios į lėktuvą nustebome, kad aplink vis dar girdime ne ką mažiau lietuviškų balsų. Tuo pačiu reisu į Maroką skrido dar 3 grupės tautiečių. Nors vieni su kitais net nepasisveikinome oro uoste ar lėktuve, savas kraujas labai pravertė Agadir‘o oro uoste besiaiškinant kokius dokumentus ir kaip užpildyti, jei nori patekti į Maroką.

Pasirodo, kad prieš pasų kontrolę reikia užpildyti savotiškus įvažiavimo dokumentus su kelionės tikslu, adresu Maroke ir kitais dalykais. Lyg ir viskas normalu tik bėda ta, kad mūsų lėktuvas buvo vienas paskutiniųjų ir tų dokumentų buvo likę vos 10-čiai keleivių (nebent, žinoma, norėtumėte pildyti dokumentą arabų kalba). Jausmas gana įdomus: stoviniuoji minioje pasimetusių turistų, kažką „balbatuojančių” visomis Europos kalbomis, niekas nežino kas tai per dokumentai, iš kur jų gauti ir ką su jais daryti, o prie visos „vaizdelio harmonijos” – aplink automatais ginkluoti pareigūnai.

Netoliese užmačiusi pareigūną (be automato), puolu prie jo klausti ką ir kaip daryti, jis nuramina ir po 5 min. grįžta su šūsnim įvažiavimo dokumentų. Tiesa, akivaizdu, kad visiems keleiviams jų vėlgi neužteks. O tada ir prasideda kova už būvį. Besistumdydami europiečiai atskleidžia tikrąjį savo veidą iš paskutiniųjų kovodami už balto popieriaus lapelį… Kai nutaisiusi „amerikonišką” šypseną paprašau keturių dokumentų sau ir savo bendrakeleivėms, labai labai piktas prancūzas pradeda ant manęs rėkti – matai, jis turėjo būti pirmas. Ką gi – užjaučiu. Naglas lietuviškas „snukis” dažniausiai laimi…

Nuotykiai su bandymu galų gale iš tiesų patekti į Maroką tuo dar nesibaigia. Kadangi neturime užsisakę jokio viešbučio ar dar ko – savo apsistojimo adresą dokumente tiesiog nurašome nuo LonelyPlanet vadovo. Tiesa, adresą tai nurašome, o va viešbučio pavadinimo neįsimenam. Pro pasų kontrolę einu pirmoji – ilgai suvedinėjęs sudėtingą mano pavardę į kompiuterį, pareigūnas klausia: „O kaip vadinsis jūsų viešbutis?”. Eeee… Geras klausimas! Apsimetu, kad labai sunkiai kalbu bet kokia kita užsienio kalba išskyrus lietuvių (kaip tai kartais praverčia) ir sušvebeldžiuoju, kad gyvensim kažkokiam Tizniznizmit… Aha…

Žinoma, mano bendrakeleivėms, einančioms po manęs, pirmasis klausimas būna: „Tai gal bent jūs pamenat viešbučio pavadinimą?”. Tikrasis atsakymas: „Ne”. Teisingas atsakymas: „Viešbučiais rūpinasi mūsų draugė, kuri nuėjo pirmoji. O ji nesakė? Aš į tai nekreipiau dėmesio…”.

Pagaliau visos keturios oficialiai įleidžiamos į Maroko karalystę. Kol įveikėme visus formalumus, iš oro uosto pastato išėjome apie 19.30 val. Laikas gana vėlus, ypač kai mūsų tikslas a) pasiekti maždaug už poros šimtų km esančią Essaouira‘ą, susirasti ten nakvynės vietą ir pabandyt išsimiegoti; arba b) nusigauti į už 20 km esantį Agadir‘o centrą, susirasti nakvynę ir ne itin išsimiegojus iš pat ryto siekti Essaouira‘ą. Apsistoti Agadir‘e nesinori, nes tai tiesiog kurortinis miestas su daugybe viešbučių, todėl tai būtų tik laiko švaistymas.

Kiek toliau nuo marmuru iškloto oro uosto pastato, apsupta palmių slepiasi Gand Taxi stovėjimo aikštelė. Maroke egzistuoja dviejų rūšių taksi: Petit Taxi, kuriais galima važinėti tik mieste (kaina apie 5 Dh) ir Grand Taxi, kurie gali važinėti tarp miestų (kaina priklauso nuo derėjimosi gabumų ir vietos, nuo kurios važiuojate). Dar tik einant iki stovėjimo aikštelės bendrakeleivėms sakau: „Matote ten daug vyrų? Dabar mes su jais derėsimės…”.

Žodžiai pasitvirtina visu 100 proc. Per keletą akimirkų mus apsupa taksistai ir pradeda siūlyti savo kainas. Iš pradžių iki Essaouira‘os siūlo nuvežti už 9000 Dh (apie 900 eurų). Aha… Tikiuosi jie juokavo. Tada kaina krenta iki 900 Dh, bet už tiek siūlo nuvežti tik iki Agadir‘o centro. Galų gale, visom įmanomom kalbom ir visais įmanomais ženklais susitariam, kad už 800 Dh visas keturias nuveš iki Essaouira‘os medinos (senamiesčio). Nors buvau girdėjusi, kad su Grand Taxi galima pakeliauti ir pigiau, šį kartą nuovargis ir suvokimas, kad derėtis bandome oro uoste – nugali. Sutinkame su kaina ir patogiai įsirangome į seną „mersą”.

Iš oro uosto pajudame apie 20 val. ir, nežiūrint to, kad taksistas iš pradžių bando mus nuvežti iki Agadir‘o centro – galų gale išvažiuojame į… emmm… tarkim – greitkelį. Aplink tamsu, nors į akį durk. Paliekant miestą mus palydį iš mečečių sklindantys maldos garsai, suvokimas, kad eismo taisyklės čia negalioja (pasidžiaugiam, kad nenuomavom automobilio kaip kiti oro uoste sutikti lietuviai – 1000 Lt savaitei) ir tamsių akių žvilgsniai degalinėje, kurioje taksistas sustoja pasipildyti kuro (beje, pastarasis nėra itin pigus – apie 3 Lt už litrą, kai kur net 3,50 Lt).

Kelias iki Essaouira‘os iš pradžių eina pakrante, paskui pasuka į priekalnes. Iš principo, jis gana siauras, o dažniausiai pasitaikantys automobiliai, kuriuos lenkiam – „fūros”. 100-120 km/h tokiam vingiuotam keliukui akivaizdžiai didokas, todėl kai automobilis nuslysta į kelkraštį ir vienu ratu kliudo žvyrą – pasidaro kiek nejauku.

Pakeliui kelią mums „perbėga” apie 50 kupranugarių banda, 6 šernai ir triušis. Tiesa, triušis kelio perbėgti nespėja… Pasirodo, kad vieną akimirką vairuotojas lyg ir norėjo stabtelėti „susirinkti” triušienos, bet pamatęs mato žvilgsnį, matyt, greitai persigalvoja. Tikriausiai nuo nuovargio ir šiokio tokio adrenalino visos pradedam juoktis. Juokiamės tiek daug ir smagiai, kad taksistui lietuvės moterys turėjo pasirodyti itin žiaurios – juk ką tik partrenkėm gyvūnėlį…

Paskutinis kelionės akcentas – riaušės vidury kelio. Vaizdelis nepakartojamas: dviejų juostų kelias, kurio vienoje pusėje sustoję daug automobilių, autobusas, „vištų vežimo mašina” (pastarosios lekuoja iškišusios galvas pro narvų plyšius), dega sukrautos padangos… Kita kelio juosta tuščia, tik ant važiuojamosios kelio dalies primėtyta meliono dydžio akmenų. Vienas vyriškis su turbanu bando juos nustumti šalin, o pasiutusiai rėkianti moteriškė – mėto juos atgal. Kas, kaip, apie ką? Neaišku… Mūsų taksistas su savo menkom anglų kalbos žiniom paaiškinti nesugebėjo.

Taigi, galų gale, po visų nuotykių kelyje, apie 23.30 val. pasiekiame Essaouira‘os mediną. Norisi kuo greičiau apsistoti kokiam pigiam viešbutėlyje, todėl vairuotojui sumokam dar 10 eurų, kad tik jis rastų nakvynės vietą. Patamsyje nepažįstamam mieste ir šalyje ne itin norisi bastytis pačioms. Sprendimas, galų gale, pasirodo ne kvailas, nes visi padorūs hostel‘iai, viešbutukai ir pan., užsidaro apie 12 val. nakties.

Nakvynę randam Hotel Agadir, medinos širdyje. Kaina nakčiai pačiam pigiausiam keturviečiam kambary – 50 Dh žmogui. Karštas dušas – dar 5 Dh. Kambarys kiek apšiuręs, spintos durys vos užsiveria, o ir tos aprašinėtos keliautojų vardais, datom ir valstybėm (kai kurie užrašai siekia 1989 ar 1992 metus) tualetas bendras ir tas – skylė. Kita vertus – patalynė švari, savininkas puikiai kalba angliškai, padovanoja žemėlapį ir mes galų gale galim išsimiegoti. Tikslas a) pasiektas!

Užmiegam su klykaujančiom žuvėdrom už lango ir vėjo klibinamom langinėm. Ne veltui Essaouira vadinama Vėjų miestu.