[Latvija] Pirmasis “užsienis” Ryga arba kodėl nemėgstu gidų

Iš tiesų, apie šią kelionę turėtų būti net neverta užsiminti ir apie ją kalbėti. Nebeprisimenu beveik nieko iš dalykų, kuriuos tuo metu pamačiau ar patyriau. Ir nieko nuostabaus – man tuomet buvo dešimt ir tai buvo mano pirmasis „užsienis”. Tačiau ši ekskursija su choru atnešė ir šį tą gero. Tai buvo visiškas fiasko, bet per ilgesnį laiką, gromuliuojant prisiminimus, ji įskiepijo vieną siekiamybę – visais įmanomais būdais vengti kelionių su gidais.

Dešimtmetei mergaitei Latvija skambėjo kaip tolimas kraštas, be to, tuomet vis dar reikėjo pasigaminti Vaiko kelionės dokumentą, o kirtus sieną gavome po raudoną anspaudą. Tuomet baisiai didžiavausi muitinės poste išmokusi naują latvišką žodį, kurį (daugiau mažiau) pamenu iki šiandien – „meitienes”. Vertimas nežinantiems: „mergaitės”.

Vos pasiekusi nors kiek brandesnį amžių pradėjau degti kelionių aistra – norėjosi pažinti žmones, kultūras ir kita. Visose draugų atminimų knygelėse rašydavau, kad mano hobis – kelionės. Tiesa, tekdavo pripažinti, kad vienintelis „užsienis” kuriame buvau – Latvija. Tada, pavydžiai klausydamasi naujalietuvių vaikų istorijų apie išvykas į Prahą ar Paryžių(!!!), dar sunkiai supratau, kad keliauti galima ne tik svetimuose, bet ir savam krašte.

Tiesa, apie Latviją. Beviltiškai bandant prisiminti kokius nors unikalesnius kelionės įvykius iš šios „braliukų” valstybės, prieš akis iškildavo tik tarybinių karių monumentai, nežinomų karių kapai su degančia amžinąja ugnimi ir apsilankymas milžiniškose kapinėse Rygoje – mat, pasirodo, ten buvo palaidotas garsus latvių poetas/rašytojas/kažkas, apie kurį nei iki tol, nei po to nieko daugiau negirdėjau. Mums, vaikams, didžiausia pramoga buvo tai, kad to rašytojo paminklas buvo… nuogas (žr. žemiau: juk reikėjo prasimanyti nors kokių pramogų).

Iš ryškesnių prisiminimų liko ir tas, kad kažkuriose karių (ar kažkieno) kapinėse tualetai buvo “perdaryti” iš buvusio krematoriumo, mūsų autobusas buvo užstrigęs po kažkuriuo Rygos gatvės tiltu, o meškos zoologijos sode buvo labai liūdnos. Lyg ir viskas.

Nežinau, ar kapinėmis buvo itin susidomėjusios mūsų choro vadovės, ar tiesiog gidė nemokėjo kitos ekskursinės programos, bet tą kartą pamatėme iš principo tik tiek: kapines ir zoologijos sodą. Štai kodėl “užaugusi” itin nepasitikiu gidais ir keliaudama daug mieliau renkuosi gerą draugų kompaniją ir keletą žemėlapių. Taip, galbūt, nepamatai visų miesto įžymybių ir neužsidedi visų “tickų” (kuriuos taip mėgsta turistai), bet daug geriau pažįsti žmones ir jų įpročius, miesto ar šalies taisykles bei gyvenimo ritmą.

Antrą kartą kaimyninėje Latvijoje taip ir neteko pabuvoti. Bet ji vis dar mano planuose. Tikiu, kad apsilankiusi ten antrą kartą rasiu kur kas daugiau nei nežinomų karių kapus…