[Turkija] Anyžinės degtinės ir Kalėdų Senelio gimtinė

Kai vienas iš dviejų Lietuvos avialinijų boingų “Stasys Girėnas” pamažu smigo į Turkijos oro erdvę, nepaprastai džiaugiausi – juk Lietuvoje palikau lietų, o čia laukia saulė ir šilta jūra! Deja, visu šiuo gėriu nepavyko taip greit pasidžiaugti, nes oro uoste mus pasitiko tūkstantinės eilės prie pasų kontrolės ir vizų. Ką padarysi, ne tik aš bet ir šimtai kitų lietuvių, tris kartus daugiau rusų ir prakaitu permirkusių pilvotų vokiečių stumdėsi čia pat.

Prada, milijonai ir alus kibire

Daugelis keliautojų pažintį su Turkija ir jos gyventojais pradeda turguose ir ūksmingose parduotuvėse. O čia galima rasti visko! Lentynos tviska auksu, marmuru, Guci, Prada vardais ir šiaip deimantais bei žydromis Alacho akimis, kvepia laurais, saldėsiais, smilkalais ir žinomo koža (rus. oda). Tik papuolę čia suprasite, kokie geri prekybininkai yra turkai. Jie nesunkiai jus įtikins, kad jums labai tinka odinis Prados švarkelis, ir neabejokite – tai originalas (na, gal ir ne visai tikras, bet nuo tikrai tikro nukopijuotas).

Sunkiausia šioje šalyje nepasiklysti piniginėje. Pinigai (turkiška lyra) čia skaičiuojami milijonais, o už vieną milijoną galima nusipirkti tik ledų porciją. Beje, ant visų pinigų puikuojasi tas pats atvaizdas – Turkijos įkurėjo Atatiurko veidas, taigi užsieniečiams tenka pavargti, kol suskaičiuoja visus nulius, ir prisiminti mokyklines žinias, pavyzdžiui, skaičius su 9 nuliais – tūkstantis milijonų ar bilijonas, o gal milijardas.

Turkų kalba priklauso Uralo-Altajaus kalbų grupei ir tikrai neprimena nei vienos iki šiol girdėtos kalbos. Turkiškai labas – merhaba, lėkštė – tabak, o stiklinė – bardak. Na o taip lietuvių mėgstamas alus – bira. Beje, jei norite bare užsisakyti du bokalus alaus, galite sakyti tiesiog – “Į kibirą!”. Neišsigaskite, alaus kibire jums tikrai niekas neatneš, tiesiog turkiškai tai skamba maždaug taip: “I ki bira”.

Net jei nemokate rusų kalbos, tikriausiai žinote, ką reiškia šios kalbos žodis durak (rus. kvailys). Tačiau turkiškai dur reiškia – stop. Taigi, jei norite išlipti, pavyzdžiui, iš taksi, vairuotojui galite sakyti tiesiog: „Kapitan durak”. Turėtų suprasti ir net nepykti.

Degtinė, pienas ir moterys

Turkų virtuvė – viena turtingiausių pasaulyje. Aviena – pagrindinė mėsos patiekalų dalis, taip pat gausu žuvies ir jūros gėrybių. Nors tiesą sakant, palyginus su lietuviškais patiekalais, jų maistas – kažkas tąsaus, amžinai šlapia, arba sūru, arba saldu, o dažniausiai viskas kartu.

Nacionalinis šios tautos gėrimas – anyžinė degtinė arba raki (liūtų pienas). Raki geriama atskiesta vandeniu, tuomet ji pasidaro baltos spalvos. Vietiniai pasakoja, kad raki jie geria skiestą vandeniu todėl, kad Alahas nepamatytų. Turkai tiki, kad iš viršaus juos stebėdamas Alachas pamanys, kad jie geria ne degtinę, o pieną ir jų už tai nebaus.

Beje, vienas turkas pasakojo, kad jei mergina nori ištekėti, ant namo stogo pastato butelį, su alyvos šakele viduje. Tuomet jaunikiai eidami pro šalį užsuka pasižiūrėti į galimą nuotaką.

Beje, Turkijos vyrai prašė perduoti, kad jie laukia užsieniečių merginų ir labai nori jas vesti. Bet to daryti nepatartina… Nors patys turkai sako, jog moteris jų šalyje gerbiama, nes ji yra motina ir ja reikia rūpintis, “kad kuo daugiau sūnų susilauktų”. Tačiau viso ko centras yra vyras. Tarp pačių turkų požiūrio į šeimą ir moteris gana ryškus skirtumas. Kai kurios turkės pliaže niekuo nesiskyrė nuo užsieniečių, tačiau teko matyti ilgomis sunkiomis suknelėmis ir skaromis apsitūlojusias jūroje besimaudančias moteris – įsibrenda, pastovi šiek tiek, pamirksta ir šliaužia į krantą praustis po dušu, vėlgi su visiais savo sijonais, švarkais ir skarom.

Jei šioje šalyje užėję į parduotuvę pamatėte pardavėją moterį – tikriausiai tai čia dirbanti rusė. Kai kurios čia dirba vienos, kitos, kartu su vyrais turkais. Viena paltų pardavėja pasakojo, kad jos vyras turkas mokėsi Maskvoje, ten ir susipažino. Tačiau ši moteris sakė, kad vis dėlto nepatartų merginai iš vakarų tekėti už turko. “Mūsų kultūros pernelyg skiriasi, o jie labai pavydūs – negalima ir žvilgterėti į kitą pusę”. Beje, visos jos pajuodusiais paakiais, nes dirba nuo 8 – 9 ryto iki 4, taip pat ryto.

Kalėdų Senis – iš Turkijos

Visada galvojau, kad Kalėdų Senis kilęs iš ten kur šalta ir daug sniego, bet Demre-Kale mieste sutikti vietiniai papakoja savo istoriją. Šiame mieste yra viena iš pirmųjų krikščioniškų bažnyčių, pastatyta šv. Mikalojui, vaikų ir žvejų globėjui. Turkų teigimu, būtent šis šventasis dabar ir vadinamas Santa Clausu.

Legenda pasakoja, kad kartą šv. Mikalojus, ėjo pro trijų našlaičių seserų namą ir nugirdo jų pokalbį. Vyriausioji skundėsi, kad jos neturinčios pinigų kraičiui sukrauti, todėl jai teks eiti dirbti, kad jaunėlės galėtų ištekėti. Mikalojui pagailo seserų, todėl jis joms Kūčių naktį pro langą įmetė aukso maišelį. Kitą vasarą vyriausioji sesuo ištekėjo. Kitais metais pasikartojo tas pats, taigi ir vidurinioji galėjo tekėti. Bet trečiais metais per Kūčias pasitaikė šalčiai ir visi langai buvo uždaryti, taigi trečiajai seseriai Mikalojus aukso maišą įmetė pro kaminą. Būsimam Kalėdų Seniui taip patiko dovanoti žmonėms dovanas, kad jis pradėjo tai daryti per kiekvienas Kalėdas.

P.S.: Tai – viena labai labai sena istorija, kuri veržėsi būti papasakojama. Pradėti visuomet lengviausia nuo jų. Ypač, jei jos jau užrašytos. Šį straipsnį kažkada, pirmame kurse, rašiau žaviam laikraščiui “Studentų era” (tiesa, čia jis sutrumpintas), o pati kelionė į Turkiją buvo mamos dovana mokyklos baigimo proga… Taigi, Turkija, kuri tais laikais dar nebuvo tapusi antra Palanga.

P.S.2: panaudotos nuotraukos iš kitos, jau 2010 m. vykusios kelionės. Deja, taip ir neprisiruošiau suskaitmeninti juostinio fotoaparato šedevrų iš tikrosios kelionės.