[Vokietija] Kelionę į Berlyną ir galima, ir reikia pradėti nuo vokiškų filmų
Kelionės ar bent kiek ilgesnės išvykos iš namų visuomet turi du etapus: pasiruošimas ir pati kelionė. Vieni besiruošdami skaito kelionių gidus, kiti – klausinėja draugų ar naršo internete, o treti – tiesiog svajoja. Šiemet, tikriausiai, pirmą kartą išbandžiau dar vieną būdą. Skaityti grožinę literatūrą arba žiūrėti filmus. Ką ir kokius? Žinoma, tos šalies rašytojų, režisierių, skirtų miestams, kuriuos lankysiu.
Taigi, prieš važiuodama į Berlyną – gerokai perkračiau vokiškų filmų rinkinius ir aprašymus. Visus peržiūrėtus suvardinsiu kiek vėliau, bet net po pirmųjų itin ryškiai pasijautė viena tendencija – Berlyno siena, nacizmas, pralaimėti pasauliniai karai ir visa kita – gerokai įstrigo šios tautos istorijoje ir identitete. Nuolatinė perskyra, kažko (savęs?) ieškojimas dvelkia kone iš visų juostų. Kita vertus, peržiūrėjus jas – nuostabos nekelia ryškus antikapitalizmo, antiglobalizmo ir… revoliucijos (apie tai kituose įrašuose) jausmas. Bent jau Berlyne – tikrai.
Taigi filmai. Pirmąjį pasirinkau gana gerai žinomą ir jau matytą, 1998 m. Tom’o Tykwer’io “Bėk, Lola, bėk” (“Run Lola Run” arba “Lola Rennt”). Kodėl? Nes buvo sunki diena ir norėjosi kažko lengvesnio bei modernesnio. Kas buvo smagiausia? Žiūrint filmą – susipažinti su Berlynu, kuriame filmas ir “susuktas”, o vėliau, jau atvažiavus į vietą – netikėtai užklysti vietas, kuriomis Lola bėgiojo. iMDB aprašymas, jei netyčia praleidot kino seansą “Lietuvos” kino teatre 1998-aisiais, štai čia: Run Lola Run.
Antrasis buvo kiek sunkesnis, bet, kaip vėliau supratau, gana populiarus tarp vokiečių ir Berlyne gyvenančių užsieniečių. 1987 m. režisierius Wim’as Wenders’as dar spėjo užfiksuoti Berlyną iki sienos griuvimo. Košmariškai įdomu matyti filme, pavyzdžiui, Potsdamo aikštę, greičiau panašią į karo lauką, ir, vėliau, įvertinti kaip ji pasikeitus dabartyje. Beje, keletas personažų – seni berlyniečiai, kurie dar mena miestą iki karo pradžios. Kadangi režisierius vokietis – nemanau, kad šių personažų istorijos smarkiai išgalvotos. Filmas vadinasi “Wings of Desire” arba “Der Himmel uber Berlin”. Tiesa, dar norėčiau patarti jį žiūrėti originalo kalba, sutitruotą ta, kuri jums priimtiniausia. Pokalbių nėra tiek ir daug, režisierius naudoja bent 4 skirtingas kalbas, todėl sekti siužetą net ir nesuprantant vokiškai – nebus sunku. Tikriausiai kyla klausimas apie ką? Apie du angelus, klaidžiojančius po Berlyną, saugančius žmones ir ieškančius prasmės. Beje, kai vienas angelas Rytų Berlyne tampa žmogumi, antrasis jį “perneša” į Vakarų Berlyną… iMDB informacija čia: Wings of Desire.
Beje, nuotraukoje žemiau – Potsdamo aikštė dabar, o šio straipsnio viršutinį nuotrauka – ištrauka iš filmo.
Trečias filmas ir šiaip jau yra rekomenduotinas visiems, o važiuojantiems į Berlyną, tiesiog – “a must”. Tai gana nauja, 2004 m. Oliver’io Hirschbiegel’io juosta “Der Untergang” arba “Downfall”. Kiek menu, filmas ne kartą rodytas ir per lietuviškas TV, todėl turėtų būti žinomas. Jame pasakojama apie paskutines 12 Hitlerio gyvenimo dienų. Didžiąją jų dalį jis praleidžia savo bunkeryje Berlyne (kurio vietoje dabar, beje, automobilių stovėjimo aikštelė). Verta pažiūrėti vien todėl, kad Berlyne nesusidurti su II-ojo pasaulinio karo ar nacizmo istorija – kone neįmanoma. Plius – gana gerai atkurta erdvė bei laikmetis. Tiesa, kai filmas pasirodė Vokietijoje – tą pačią akimirką nuvilnijo skandalas. Daugumai žmonių ne itin patiko, kad Hitleris savo paskutinėmis dienomis vaizduojamas toks silpnas, lengvai kvaištelėjęs, o su kai kuriais savo aplinkos žmonėmis – net ir geras… Beje, jį vaidino ne vokietis, o šveicaras Bruno Ganz. iMDB puslapis čia: Downfall.
O čia nuotrauka kaip bunkerio vieta atrodo dabar.
Ketvirtas, kultinis Wolfgang’o Becker’io “Good Bye, Lenin!” (2003 m.). Lengvai komiška istorija apie moteriškę, kuri, prisiekusi Rytų Vokietijos “aktyvistė” ir kapitalizmo priešė, keletui mėnesių iki griūnant Berlyno sienai – patenka į komą. Kai ji pabunda, siena – tik prisiminimas, Rytų Vokietijoje pilna “Coca Colos”, prakybos centrų, importinių automobilių ir kitokio kapitalistinio “blogio”. Kad motinos neištiktų dar vienas infarktas, jos sūnus sukuria Rytų Vokietiją jos kambaryje. Įskaitant jos mėgstamiausią maistą, papirktus pionierius ir net TV laidas… Filmas nėra kažkuo įspūdingas, bet gana maloniai susižiūri. Rekomenduočiau už šimtus istorinių ir (bent jau man) nematytų kadrų bei istoriją kaip kapitalizmas kraustėsi į Rytų Vokietiją. iMDB, jei norėtumėt sužinoti daugiau: Good Bye, Lenin.
Nuotraukoje, sūnus, bandantis atkurti Rytų Vokietiją savo mamai.
Paskutinį filmą žiūrėjau jau grįžus. Tai puikiai vokišką psichologinį profilį, kurį bandžiau apibūdinti antroje pastraipoje, vaizduojantis Dennis’o Gansel’io filmas “Die Welle” (2008m.), kas lietuviškai reiškia – banga. Filmas apie mokyklą, šiek tiek anarchistą mokytoją ir tai, kaip “pagal vadovėlį” sukurti naują nacizmą (ar kitos formos diktatūrą). Įdomiausia? Skirtingi psichologiniai portretai, naujosios kartos problemos ir rasių, religijų, skurdo bei turto ar pažiūrų kovos temos… Siužetas nėra kažkuo itin išskirtinis – apie mokyklą, kurioje kažkas įvyksta, o tada kažkas kažką nušauna – filmų jau prikepta (kad ir estiškasis “Klasė”), bet vokiškas prieskonis jame – stiprus. Beje, viena įdomiausių frazių: “Vokietijoje tai [diktatūra, nacizmas] tiesiog nebegali atgimti. Mes pasimokėme iš istorijos.” Deja… iMDB, jei įdomu: Die Welle.
Dar, ko pati nespėjau, bet turėtų būti įdomu – nepamiršti, kad vokiečiai turėjo tokią stulbinamą aktorę Marlene Dietrich. Beje vienas pirmųjų jos filmų – 1930 m. pastatymo “Der Blaue Engel” (“Blue Angel”). Istorinės egzotikos mėgėjams gal visai patiktų nebylusis Fritz Lang “Metropolis”, pastatytas dar 1927 m. ir pasakojantis apie kažkokią proletaro subklasę. Ir dar daug visko… blogiausiu atveju – pažiūrėkit “Kobra 11”, “Senį” arba “Komisarą Reksą”, bent jau turėsit apie ką pasikalbėti su vokiečiais.
