[Vokietija] Pasaulio virtuvių galima paragauti Berlyno Kreuzbergo rajone

Jei buvote Berlyne, bet nė karto neragavote pačių egzotiškiausių pasaulio virtuvių Kreuzberge, vadinasi, jūs nė velnio nemėgstate gerai ir skaniai pavalgyti. Kreuzbergas – kiekvieno save gerbiančio degustatoriaus, ragautojo ar net gurmano rojus. Tailandas, Turkija, Indija, Kinija, Vietnamas, Japonija, Brazilija, Marokas ir dar dešimtys kitų pasaulio virtuvių – ten, rodos, arčiau nei galėtų būti.

Visas rajonas nusagstytas mažytėmis užeigėlėmis, restoranais ir kavinukėmis, nuo kiekvienų durų šypsosi jų šeimininkas. Ir, jeigu skeptiškai suburbėsite, jog „nė velnio ten nėra autentikos“ – tikrai klystate. Egzotiką ir tradicijų laikymąsi garantuoja Berlyno imigrantai (gal vieną dieną greta jų įsikurs ir lietuviška cepelininė, lankytojus viliosianti iškaboje pavaizduota ir taip užsieniečius stebinančia „pink soup“ aka šaltibarščiais?). Jie, atidirbę kiek juodesnius darbus, steigia savo versliukus, maitinančius juos ir pačius berlyniečius.

IMG_1975 (800x600)
Kreuzberg’as ir jo „kabakas“ ant „kabako“

Kreuzbergas gana ilgai buvo niekuo neišsiskiriantis, imigrantų iš visų pasaulio kraštų (daugiausia – turkų) perpildytas rajonas. Sako, jog jo būta ir kiek pavojingo. Tačiau dabar tai vieta, į kurią būriais traukia tiek vietiniai vokiečiai, tiek ir turistai.

Pirmiausia Kreuzberge mes išbandėm kebabą. Vienok, plačiausiai pasaulyje paplitusi jo forma – išrasta ne kur kitur, o Berlyne. Turkišku kebabu jį galima vadinti tik tiek, kiek laurų norisi atiduoti jo „išradėjui“ turkui. Į rytines pamainas skubančioms pirmosioms turkų imigrantų bangoms reikėjo pasiūlyti kažką tradiciško, bet suvalgyti tai reikėjo greitai, o geriausia – pakeliui į darbą. Taip atsirado pakepinti mėsos gabaliukai, su šiek tiek daržovių, įkraunami į pitą arba susukami lavaše.

Tiesa, jei skeptiškai reaguojate į kebabą, nes dažniausiai jį ragaujate paryčiais „išsivarčius“ iš artimiausio baro – Kreuzberge esantis „Mustafa’s Gemuse Kebap“ kioskelis gali jus nustebinti. Tiesa, pirmiausia, kad jo paragautumėte, reikės atstovėti kokių 10 – 15 metrų eilėje. Beje, jį rasite Mehringdamm gatvėje, visai šalia Mehringdamm uban’o stotelės.

IMG_1815 (600x800)
Jau netoli… :)

O tada – pasiruoškite nustebti. Skonių subtilumas ir įvairovė gali pakirsti kojas. Visų pirma, mėsa – tikra, o ne įvairių mėsos likučių, riebalų ir kremzlių malinys. Iškepusi ji trumpai dar patroškinama su cukinija, baklažanais, morkomis ir pomidorais, kartas nuo karto šliūkštelint barbekiu padažo. Tuomet ji keliauja į pitą (rekomenduojame rinktis ją, o ne lavašą), paskirstant troškintas daržoves ir mėsą vienoje jos pusėje. Į kitą pitos pusę prikraunama smulkiai kapotų šviežių daržovių, o ant viršaus – baltas turkiškas sūris (kiek panašus į graikišką fetą) su… mėtomis.

IMG_1821 (800x600)
Skonis geresnis už nuotraukos kokybę… :)

Patikėkit, tai – geriau nei galima įsivaizduoti. Prisiragavus majonezo ir kečupo prifarširuotų lietuviškų kebabų – „Mustafa’s Gemuse Kebap“ nustebino taip, kad paskutiąją lankymosi Berlyne dieną skubėjome paragauti jo dar kartą ir kone pavėlavome į autobusą. Tiesa, būtų buvę gana juokinga likti Berlyne kiek ilgiau ir negrįžti namo vien dėl to, kad velniškai norėjosi kebabo…

Antroji Degustatorių komandos pašlovinta Kreusbergo vieta – tailandietiškas restoranas „Phuket“ (rodos, jis buvo Bergmann gatvėje, tiesa, dabar prisiminti tai jau gana sunku). Įspūdingas tiek savo interjeru, tiek tailandiečių padavėjų šypsenomis, tiek ir meniu. Ragavome vištieną ir antieną. Kiekvieno patiekalo kaina – 8 eurai. Tiesa, lėkštes teko palikti pilnas, nes porcijos buvo neįmanomo dydžio ir, matyt, vieną patiekalą reikėjo skaičiuoti dviems.

IMG_1976 (600x800)
Phuket

Daug pasakoti – nėra ką. Dar ir todėl, kad tikrai nesam tailandietiško maisto ekspertai. Tiesiog netenka jo paragauti dažnai. Bet – puiku, skanu, įdomu (o dar tas mielas tailandietiškas akcentas, besišypsančios padavėjos akys ir paslaugumas). Gerai pagaminta mėsa, daug daržovių ir skanus padažas. Patiekiama be garnyro, todėl ryžius reikia užsisakinėti atskirai. Vėlgi, vienas ryžių dubuo – dviems asmenims.

IMG_1978 (800x600)
Vaizdas lėkštėje

Dar Kreuzberge nusprendėme išbandyti Brazilijos virtuvę restorane „Cafe do Brazil“ (visai ant  Mehringdamm ir Kreuzbergstrase gatvių kampo). Į rankas gavę vokišką ir ispanišką meniu, o greta – angliškai nekalbantį brazilą padavėją, maistą rinkomės principu „kur bedu pirštu, tą valgau“. Tiesa, paskutinę akimirką akis užklydo už kažin kokio rinkinio dviems žmonėms. Nusprendę, kad ragaudami rinkinį išbandysime daugiau skirtingų patiekalų (nors ir ne iki galo supratome kokių) – ėmėmės jo. Kaina – 16 eurų.

Laukti teko ilgai. Bet kai po trumpos pertraukėlės su dūmu iš lietingos gatvės grįžome prie savo staliuko – lengvai aiktelėjome. Per visą stalą driekėsi milžiniška lėkšte, kurioje: dvi geros krūvelės daržovių, aštuoni vištienos sparneliai, dvi buritos, du jautienos iešmeliai ir auksaspalviai bulvių ketvirčiai. Ir dar – nachos. Greta – trys padažai. Guakamolė, aštrus čili bei švelnus greitinės pagrindo padažas.

IMG_20120707_184326 (800x800)
Braziliškų patiekalų mišinys

Mėsą mes mėgstame. Grill stiliaus mėsą – dar labiau. Aštriai irgi mėgstame, todėl, tikriausiai, jau suprantate, kad laimės indeksas kybojo kažkur padebesiuose. Beje, kalbant apie „Cafe do Brazil“ interjerą – na… jis gana juokingas. Lengviau restoranėlį būtų pavadinti „skyle“, su ant kiekvienos sienos kabančiais blogiausiais kičo pavyzdžiais, milijonu spalvų, neaiškiais fontanėliais ir t.t.

Beje, Kreuzberge paragavom ir garsiųjų Berlyno dešrelių – Currywurst. Na, kaip be jų. Currywurst tikriausiai Berlyne tokios pat garsios kaip ir Branderburgo vartai. Dešreles ragavome tiek „Lonely Planet“, tiek ir vietinio vokiečio rekomenduotame „Curry 36″, toje pačioje Mehringdamm gatvėje, greta Mehringdamm uban’o.

IMG_1809 (600x800)
Curry 36

Koks jausmas? Keistas… Taip ir nesupratome, kam gali būti skani stora paprasta dešra su bulvytėmis, daug kečupo, majonezo ir garstyčių. Tačiau, iš to, kas dėjosi aplinkui – supratome, kad, vis dėlto, currywurst’ai Berlyne tikrai populiarūs. Pataikėme į laiką „po darbo“, todėl aplink zujo iš gretimų ofisų išėję berlyniečiai. Jie mėgavosi. Mes…, na, tiesą pasakius, tiesiog suvalgėm. Antrą kartą to neragaučiau, tačiau, būnant Berlyne, nors kartą tai padaryti, matyt, reikia.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *