misija sibiras, buriatija

[Sibiras] Pavykęs „didysis planas” ir pirmos tikros maudynės Sibiro upėje

Rugpjūčio 12 d. /// Pavogsiu kolektyvo (kaip buvome praminę savo ekspediciją) nario Martyno žodžius: “Įžengus į kapines tiesiog jauti, kaip dangų remiantys kryžiai tave apsupa ratu ir sugriaudžia negirdimu balsu: “Nebijok”.

Būtent toks jausmas apima mus kelis, šį rytą įžengusius į Buruno kapines. Šie kryžiai – iš tiesų remia dangų, susilyginę su aukščiausių pušų viršūnėmis. Kai kurie – jau palūžę nuo laiko, lietaus ir, matyt, užmaršties, nukritę žemėn greta savo brolių, bet vis dar saugantys vardus ir pavardes žmonių, kuriems jie buvo pastatyti. Paliesti rankomis, trupa ir tiesiog akyse virsta dulkėmis.

misija sibiras, buriatija
Didieji kryžiai Buruno lietuvių kapinėse

Mintyse savęs nuolat klausiu, kada paskutinį kartą čia buvo įžengęs žmogus ir nevalingai kartoju seno kaimo klebono vaikystėje išmokytą maldą.

Tai vienos iš tų kapinių, kuriose laikas ir gamta – didžiausi šeimininkai. Parvirtusių kryžių atstatyti nebegalime. Kelis dar stovinčius, jei įmanoma, paremiame, sutvirtiname “pamatus”. Nupjauname ne vietoje išdygusias jaunas pušeles. Ir ilgai ilgai tylėdami stebime…

misija sibiras, buriatija
Didžioji dalis – jau parvirtusių ir nebepataisomų

Kiek meilės ir tikėjimo, kiek daug kultūros ir tradicijos, kiek daug stiprybės rodo šie kryžiai. Net ir būdami už tūkstančių kilometrų nuo namų, net ir gyvendami siaubingomis sąlygomis, net ir laidodami saviškius vieną po kito – žmonės vis tiek statė tokius puikius, taip išdabintus ir tokius aukštus kryžius.

misija sibiras, buriatija
Sibirietiški pusryčiai jau supakavus stovyklavietę

* * *
Kol mes darbuojamės Burune – likusi komandos dalis, kaip ir sutarėme vakar prie laužo, grįžta į Мойга (liet. – Moiga) kapines, kuriose mes vakar lankėmės su Gintautu ir Agne. Vakar vakare prie laužo sugalvotas ambicingas planas, rodos, veikia. Ir tai viena iš tų dienų, kai tikrai jaučiamės komanda.

Vyrukai šiandien atsikelia labai anksti. Kadangi vėl miegojau prie laužo – girdžiu kaip pašnibždomis kalbėdami verda arbatą. Vos papusryčiavę – pėščiomis išsiruošia į Chondagajų. Jei ten pavyks rasti transportą – juo keliaus iki Moigos, o sutvarkę kapines su tuo pačiu transportu grįš mūsų. Tiesa, Chondagai kaime jie turi rasti ir benzininį pjūklą, nes be jo – net neverta imti tvarkyti kapinių. Sudegusios, pilnos nuovirtų jos iš jų pareikalaus itin daug jėgų.

misija sibiras, buriatija
Nakvynė Sibire prie laužo

Mes tuo tarpu galime tik laukti. Virti pietus, supakuoti stovyklavietę ir laukti. Ir dar tikėtis, kad viskas pavyks! O laikas spaudžia. Dar iš anksto buvome sutarę, kad 2 val. dienos mus paims „uazikas“ ir veš į Vrchnye Taltsy (Верхние Талъцы), o ten 4 val. mūsų lauks “ssangyong” ir veš į Ulan Ude (Улан Удэ) – paskutinę mūsų ekspedicijos stotelę. Jei kur vėluosime – planas nebepavyks.

misija sibiras, buriatija
Beje, kartu su mumis stovyklavietėje gyveno ir šimtai milžiniškų gyvių

* * *
Laukiame ilgai. Įsiklausydami į miško tylą bandome atspėti, ar tas tolimas užimas – negali būti mūsų draugus atvežančio automobilio motoro garsas. Keletą kartų suklystame ir vis laukiame. Stovyklavietė – supakuota, pietūs vaikinams – paruošti. Prabėga 10 minučių. Dar dešimt. Einame į kelią dairytis, bet pro medžius – nematyti beveik nieko. Laukiame… Dar dešimt minučių ir tuomet tolumoje, šį kartą jau aiškiai, subirbia motoras.

Atvažiuoja! Tai tikrai jie!

Susitinkame taip, lyg būtume išsiskyrę ne kelioms valandoms, o keliems mėnesiams ar metams. Vaikinai, visi suodini nuo darbo, pasakoja apie Moigą – visą dieną saulės atokaitoje jie pjovė medžius bei stengėsi bent kiek apvalyti senųjų kapinių teritoriją. Likę iš jų nedaug. Vos keli metaliniai kryžiai, todėl – tai paskutinysis bandymas bent kiek ilgiau išsaugoti lietuvių tremtinių istoriją.

misija sibiras, buriatija
Ką nuveikti Moigoje – tikrai buvo

* * *
Yra toks senas posakis, tetų įkirstas į galvą dar vaikystėje, kaime, kur kiekvieną sekmadienį eidavome į seną bažnyčią: “Žmogus kuria planus, o Dievas juokiasi”.

misija sibiras, buriatija
Sibiro tiltai

Kai galų gale sulaukėme iš Moigos grįžtančių vyrukų – galvojome, jog mūsų jau niekas nesustabdys. Planas vyko minučių tikslumu, todėl turėjome visur spėti. Laimingi ir išsišiepę sename „uazike“ dainavome lietuviškas dainas, kol per Sibiro pievas ir miško kelius važiavome iki Vrchnye Taltsy. Ekspedicija – jau kone baigėsi. Padarėme daugiau, nei norėjome ir iš mūsų tikėjosi “Misija Sibiras” organizatoriai. Aplankėme ir sutvarkėme net ir tas kapines, kurių nebuvo ekspedicijos plane. Kas gali mus sustabdyti?

misija sibiras, buriatija
Komanda grįžusi iš Moigos – daugiau nei pavargusi

Gali… Pavyzdžiui… vėluojantis mikroautobusiukas, turėjęs mus nugabenti iki Ulan Ude. Atsiduriame gana komiškoje situacijoje – maisto beveik nebeturime, esame palikti vidury laukų be jokio šešėlio ir beveik be jokio geriamo vandens. Aplink – nieko nėra, tik kelias ir per lauką tekanti gana nemaža upė, kurioje maudosi karvių banga.

Iš pradžių net ir apsidžiaugiame vairuotojo vėlavimu – pirmą kartą turime progą iš tiesų išsimaudyti. Visos ekspedicijos metu mūsų “dušas” buvo vos kelius siekiantys ir šalti kaip ledas kalnų upeliai. O čia – Neriai prilygstanti upė. Tiesa, Sibire tampi paprastesnis, todėl tai, kad kiek aukščiau mūsų vandenyje maudosi karvių banda – nedaro jokio skirtumo.

misija sibiras, buriatija
Pirmoji mūsų išties didelė upė Buriatijoje

Išsiturškę – susėdami laukti. Tačiau laukimas baigiasi tuo, kad alkiu pradeda urgzti skrandžiai ir kamuoti troškulys. Temperatūra siekia 30 laipsnių, nėra vėjo ir jokio šešėlio. Valanda, dvi. Beveik jokių automobilių – tuščias, tuščias kelias. Į kiekvieną artėjantį – žvelgiame su viltimi, tačiau tie keli – lengvieji, į kuriuos visi tikrai netilptume.

misija sibiras, buriatija
Karšta, beveik nėra vandens, o mes – vis laukiame

Išalkę – kraustome kuprines. Kažkas išsitraukia obuolį, pusę pakelio sausainių. Majonezo ir svogūną. Visiškai nesuderinami produktai, tačiau ten – buvo nuostabiausia skonių oazė. Troškulį malšiname tos pačios upės (kuri anaiptol neatrodė švari) bandeniu. Tiesa, geriame ne visi. Dalis komandos – sako pakentėsiantys, o geriantieji juokaisi, kad bus kas pargabena namo.

misija sibiras, buriatija
Laukti, laukti, laukti. Ant plyno lauko.

Kai galiausiai, po gerų trijų valandų pasirodo vairuotojas, paaiškėja, jog jo kolega – tiesiog pernelyg smarkiai sudalyvavo kaimo bičiulio šventėje ir negali vairuoti. Todėl buvo atsiųstas jis, bet kadangi neplanavo kelionės – gerokai vėlavo.

Nepaisant visko – keliaujame į Ulan Ude. Ten mūsų laukia viešbutis ir tikra lova. Ir TIKRAS dušas. Jaučiu, kaip grįžta įprasti pojūčiai ir poreikiai, kurie Sibire – buvo kažkur pranykę.

misija sibiras, buriatija
We did it!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *