-
[Sibiras] Išnykusios lietuviškos kapinės, žmogaus kaulai ir ilgai lauktas laisvadienis
Rugpjūčio 7 d. /// Pirmą kartą iš tiesų atsibudome vidury niekur. Nors visuomet stengdavomės nekurti savo stovyklavietės visai greta kaimų, bet jie visuomet buvo ganėtinai arti – už kokių 5 ar mažiau kilometrų. Šį kartą iš Shabur’o, su atviru sunkvežimiu, iki viršaus prikrauto mūsų daiktų ir mūsų pačių, pavyko nuvažiuoti vos keletą kilometrų. Toliau – nebelankomos vietos, kartu reiškiančios ir nepravažiuojamus kelius, iki kurių pėdinome pėškomis. Vieta, kurioje įsikūrėme, prie ganėtinai didelio upeliūkščio, kuris, galų gale, pasiūlė kiek padoresnes maudynių ir skalbimosi galimybes. Tiesa, kai vandens temperatūra nesiekia 10 laipsnių – ilgesnį laiką net ir išstovėti upelyje ganėtinai sunku. O aplink – juosmenį juosianti pieva, kurią teko gerokai pramindžioti, kad…
-
[Sibiras] Susitikimas su lietuviu, skalbiniai ir kryžius ant motociklo
Rugpjūčio 6 d. /// Miegoti ant grindų, pasirodo, menkas malonumas. Šįryt visi tyliai keiksnojame vakarykštį lietų ir svajojame apie tai, kad šiandien diena bus gera ir jau vakare galėsime vėl statytis palapines. Nuo kietų administracijos grindų skauda kaulus, man perši gerklę, nes, matyt, visą šlapią perpūtė vėjas, o pusryčiams ir vakarienei tenka „graužti“ sausą davinį, nes juk laužo vidury kaimo nesusikursi, arbatos ar kokio kito karšto maisto – neišsivirsi. Šiandien Shabur‘e liekame dviese – aš, su savo peršinčia gerkle bei nutrintom kojom, ir Agnė, kuri prieš pat ekspediciją buvo patyrusi traumą ir kurios padariniai po vakar darbo – šiek tiek jaučiasi. Kol visa komanda darbuojasi kapinėse – mes išdžiaustome VISUS…
-
[Sibiras] Paskendusi stovykla ir diena sudegusiame miške
Rugpjūčio 5 d. /// Šiandien prasideda darbai gerokai didesnėse ir labiau apleistose Zonos kapinėse. Tiesa, aš lieku stovykloje – mano eilė gaminti visai komandai pietus ir piržiūrėti daiktus. Tai nemažas iššūkis, nes tenka atlaikyti ne tik nuolat pro šalį praeinančių, pravažiuojančių ir iš už krūmų dirsčiojančių vietinių smalsumą, bet ir pagaminti sočiu pietus. Dar niekada nesu gaminusi tokiam dideliam būriui žmonių ir dar ant laužo. Tiesa, galų gale sriuba išeina gana nebloga, o komandos vyrai paprašo „pakartot“. Tai geriausias įvertinimas, kad nebuvo taip jau ir blogai. Pavalgius pradeda lynoti, stovykloje paliekame Simoną, o aš, drauge su kitais, traukiu į kapines. Vaizdelis iš tiesų liūdnas. Prieš kelerius metus aplink esantys miškai…
-
[Sibiras] Pirmosios lietuviškos kapinės ir kitos gyvenimo gamtoje smulkmenos
Rugpjūčio 4 d. /// Jau pirmąjį naktį susipažinome su tuo, kas mūsų lauks Sibire – lietus, į stovyklą užklydusi karvių banda ir, žinoma, uodai. Beje, karvių banda šiek tiek išgąsdino kai kuriuos komandos narius. Ne taip ir smagu kai nežinia kas ir kodėl pradeda laižyti ant palapinės sienos susikoncentravusius lietaus lašus. Ypač kai visą vakarą juokauji apie apylinkėse gyvenančias meškas…
-
[Sibiras] Galų gale Sibire arba kelionė iki Staraja Brian
Rugpjūčio 3 d. /// Sibiras begalinis. Besitęsiantis tūkstančius kilometrų į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, o daugeliui tautų Sibiras ne tik geografinė teritorija, bet ir metafora, reiškianti sunkią tautos istoriją ir tragiškus žmonių likimus. Tačiau kol kas mes dar toli nuo tų vietų. Mūsų lėktuvas leidžiasi nedideliame autonominės Buriatijos Respublikos sostinės Ulan Ude oro uoste. Aplink oro uostą – nei pernelyg daug apsauginių tvorų, nei ypatingos „orouostinės” technikos, pastatas aptriušęs, o savo lagaminus atsiimame specialiame kambaryje, į kurį juos po kelis atneša oro uosto darbuotojai. Beveik pusė bankomatų neveikia, už tai šalimais puikuojasi vienintelė suvenyrų parduotuvė. Vos ne vos atgavę lagaminus einame į lauką – oras vaiskus, šviečia saulė ir…
-
[Sibiras] Kelias į ten, iš kur daugelis taip ir negrįžo
Rugpjūčio 1 d. /// Rytas prasideda labai anksti. 5 val. ryto suskambus žadintuvui puolu dėtis kuprinės, probėgšmais besistengdama prisiminti ar ko nepamiršau. Per visus darbus, rūpesčius ir kita, suvokti, kad vakare išvykstu į „Misija Sibiras‘09″ kažkur kitam pasaulio gale – labai sunku. Kaip vėliau, traukinyje į Maskvą, kalbėjomės su kitais dalyviais – lietuvių tremties vietos dar labai toli. Diena bėga neįtikėtinai greitai: 12 val. ateina žurnalistai (duoklė spaudai), 13 val. bėgu į parduotuvę virvės (vėliau, Sibire, jos tikrai prireiks – džiovinti lietaus permerktiems rūbams) ir lauktuvių lietuviams (jei tokių pavyks sutikti), 14 val. susitinkame su kitais ekspedicijos dalyviais LiJOT (projekto organizatorių) biure. Paskutinį kartą peržiūrimi dokumentai, tikslinamos ekspedicijos detalės, kolegoms…
