Minskas, Nauji Metai

[Baltarusija] Kaip Minske sutikti Naujuosius Metus arba ten, atgal ir apie

Jei netyčia sugalvotumėt grįžti į laikus, kurių ekranizacijas kasmet Naujųjų Metų naktį rodo lietuviškos televizijos – Baltarusija tam puikiai tinka. Milžiniškos Minsko čiuožyklos su vaikystės laikų muzika apie mažytį upelį, iš kurio prasideda upė, ir šypseną, nuo kurios prasideda draugystė; mažesniuose miestuose ir net pačioje sostinėje – ranka piešti plakatai, sveikinantys tautą su Naujais Metais ir nauja laime; viską budriai stebinti milicija ir milžiniški fejerverkai (kaip tuomet juokavome – tikriausiai pusė šalies biudžeto paleista į orą).

Senosios relikvijos
Senosios relikvijos

O kur dar dievuko p. Lukašenko kalba, transliuojama visame mieste per lauko ekranus.

Patarimas tiems, kurie susigundys tokia naujamečio idėja – kuo anksčiau pasirūpinti vizomis ir bilietais. Tą kartą su draugais pradėjome svajoti kaip sutikti 2008 metus likus vos trims savaitėms iki gruodžio 31-osios. Baltarusijos ambasada jau tuo metu pavieniams asmenims labai nenoriai gamino net ir pagreitintas vizas, už kurias įprastai moki gerokai daugiau. Tiesa, tą kartą išsisukome radę turizmo agentūrą, kuri, už tam tikrą mokestį, vis dar sugebėdavo gauti vizas net ir likus trumpesniam laikui.

Kitas patarimas – iš anksto pasirūpinti užkandžiais ir šventiniais gėrimais. Čia jums ne kapitalizme klestinti Lietuva, kur net pusiaunaktį gali užsukti į prekybos centrą apsipirkti. Parduotuvės turi savo darbo laiką ir jo griežtai laikosi. Kadangi Minske atsidūrėme apie 8 val. vakaro – vos spėjome iki uždarymo.

misijaminskas-nauji__039_08_2
Naktinis miestas

Ryte išgelbėjo tai, kad gyvenome viešbutyje ir buvome užsisakę pusryčius, nes sausio 1-osios ryte išėjus į miestą pasitiko pustuštės ir tamsios vitrinos. Šventė yra šventė – nėra ko pradėti darbą itin anksti. Juokinga, bet pietus išgelbėjo visų neišlaidžių keliautojų meka – McDonaldas…

Kadangi keliavome nemaža šutve, o dar buvo ir naujametis, nusprendėme apsigyventi viešbutyje, o ne ieškotis kokių svečių namų ar youth hostel‘io. Pasirinkome ne itin brangų, grandiozinį, tarybinių laikų pažibą – „Yubileiny” viešbutį. Švarus, paprastas, tvarkingas, su neypatingais pusryčiais ir beveik kiekviename aukšte gyvenančiais indais. Gerai tai, kad jis visai netoli centro, o įdomiausia – šoninė gatvelė šalia viešbučio pavadinta Marytės Melnikaitės vardu. Atrodo, nuo lietuviškų sovietmečio simbolių šioje šalyje nepasislėpsi.

Beje, keliaujantiems Baltarusijoje visuomet patariu aplankyti lietuvišką arba bent kiek su Lietuva susijusį kultūrinį paveldą šioje šalyje. Lydoje rasite Gedimino pilį (beveik kaip Vilniuje) ir Pranciškaus Skorinos paminklą; Naugarduke – Adomo Mickevičiaus namą, paverstą memorialiniu muziejumi kartu su šalia stovinčiu paminklu bei Mindaugo (taip, taip, to paties Karaliaus) kalvą; Myre – į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtrauktą Myro pilį, kažkada priklausiusią Radvilų šeimai; Nesvydžių su jo vienuolynais ir bažnyčiomis, kuriose rasite Radvilų šeimos mauzoliejų. Apsilankymo verta ir Krėva – pirmoji Lietuvos sostinė.

Tiesa, visos paminėtos pilys ir pan. toli gražu neprimena įspūdingiausių Vakarų Europos pilių ir vienuolynų ansamblių, tačiau mums lietuviams šios vietos svarbios istoriškai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *