[Lietuva] Katedros varpinė – kvapą gniaužiantys miesto vaizdai

Pagaliau Vilniuje atsiveria senieji miesto bokštai! Iki šiol pakilti buvo galima tik į Šv. Jonų varpinę, o šią vasarą – pagaliau savo duris atvėrė ir Katedros varpinė. Tiesą pasakius, visuomet stebėdavausi, jog į bažnyčių bokštus mūsuose – taip sunku patekti. Rodos, didžiojoje dalyje Europos sostinių katedrų senosios varpinės ir apžvalgos aikštelės jose seniai priskiriamos prie labiausiai turistams rekomenduotinų objektų.

Tačiau, nepaisant to, pagaliau šis 52 metrų (su kryžiumi – 57 metrai) milžinas pačioje miesto širdyje atvėrė savo duris. Tiesa, nors ir manau, jog apsilankyti varpinėje tikrai verta, tačiau prieš pasiryždami šiam žygiui – gerai apsvarstykite, kaip jaučiatės aukščio baimės kontekste.

Prisiekiu, nusileidus žemyn kojų raumenys buvo įtempti taip, lyg prabėgus 10 km.

Kita vertus, nuo bokšto viršaus atsiveriantys vaizdai – to verti. Ypač, saulėtą dieną.

Beje, šioje nuotraukoje puikiai matyti Gedimino prospektas. Ši sostinė gatvė yra 2 km ilgio, o per savo istoriją turėjo, berods, 11 pavadinimų (įskaitant Lenino, Sniečkaus ir pan.). Asmeniškai man visuomet buvo žavus ir tas faktas, jog vienoje Gedimino pr. pusėje yra Katedra, o kitoje Žvėryno arba Znamenskaja cerkvė (pastatyta 1903 m).

Tolumoje boluoja Lietuvos geležinkeliams priklausantis pastatas. Mama yra pasakojusi, jog kai su šeima pokariu vėl grįžo gyventi į Vilnių – tai buvo didžiausias ir aukščiausias pastatas mieste, iškylantis virš visų stogų. Tiesa, aukščio pastatui, matyt, labiau suteikia ne pats jo dydis, tačiau Basanavičiaus kalnas, palyginus su kuriuo, Senamiestis yra slėnyje.

Vilnius į senesniosios miesto dalies pusę ir Užupį.

Vienas iš Katedros varpinės varpų, kurį vis dar girdite aidint per visą miesto centrą. Nors laikrodžio mechanizmas jau seniai elektroninis, tačiau varpo aidas – tikras. Atkreipkite dėmesį, prie varpo pritvirtintas plaktukas – jis ir priverčia varpą skambėti.

O čia – senasis laikrodžio mechanizmas, kuris, kaip jau supratote, seniai nebeveikia.

Pačioje pradžioje užsiminiau apie aukščio baimę. Taigi, pirmuosius du aukštus lipate mūriniais siauručiais laiptais, kurie dažniausiai yra įprasti didžiajai daliai senų pilių, bokštų ir panašių statinių. Pakeliui apžiūrite varpų kolekciją, o tada… išnyrate į aikštelę, nuo kurios prasideda kelionė vėjo perpučiamais senais mediniais laiptais. Juos matote apatinėje nuotraukoje.

Jausmas tikrai labai keistas. Medis senas, žmonių daug, laiptai statūs, ilgi… Nors ir supranti, kad tie laiptai, tikriausiai, perėjo kokius milijoną patikrinimų, prieš įleidžiant į vidų žmones, ir tikrai gali tarnauti bei būti saugūs – bet pažiūri pro šoną žemyn ir suvirpa širdis.

Kita vertus, jei įlipa vaikai ir močiutės – įlipsit ir jūs.

O jei neįlipsit, kol jūsų bendraekskursantai grožėsis vaizdais viršuje, jūs galėsite užsiimti labiau technologiniu teritorijos apžiūrėjimu. Bokšto šonuose pritaisytos kameros, kurios leidžia pirartinti ir nutolinti miesto vaizdą. Beje, turistai dar ir gali sužinoti koks pastatas kur yra bei prisiartinti būtent jį. Apačioje piliečių ant Gedimino bokšto vaizdais.

Ir šiek tiek papildomos informacijos. Norėdami patekti į bokštą privalėsite susimokėti 15 litų bei… pasirašyti, jog susipažinote su saugumo reikalavimais. Bokšto lankymą administruoja Bažnytinio paveldo muziejus, todėl pasitikrinkite laikus, kada jis atidarytas. Nuo rugsėjo mėnesio – veikia trumpiau.