[Lietuva] „Puškinovkė“ aka Markučiai. Dienos išvyka Vilniuje
Markučius galima pasiekti jei ne automobiliu ar dviračiu, tuomet miesto autobusu, pažymėtu 10 numeriu ir vežančiu ten nuo pat Vilniaus širdies – Katedros aikštės (jei neklystu, dar iš ten pat į Markučius galima patekti ir 33-uoju autobusu, bet pastarasis kol kas – neišbandytas).
Markučiai – senas miesto rajonas, kažkada buvęs ganėtinai toli už jo ribų, o „miestu“ tapęs arba prie jo prijungtas XX a. pirmame dešimtmetyje. Vėliau, pradėjus dygti daugiabučiams – čia buvo sukeldintos minios darbininkų iš augančio Vilniaus fabrikų.
Šiuo metu rajonas – nei geras, nei blogas, su vietomis pasitaikančiais kioskais, siūlančiais gėrimus visą parą ir ištrupėjusiomis gatvėmis. Pastatų mišinys ganėtinai įvairus – nuo sovietmečio daugiabučių, iki kur ne kur išsislapsčiusių trobelių bei primojo dešimtmečio lietuviškos nepriklausomybės architektūros pavyzdžių.
Kas yra Markučiuose? Puškino sūnui Grigorijuj ir jo žmonai Varvarai priklausęs dvaras, šiuo metu Puškino muziejus, parkas aplink jį, tvenkiniai, kurie pavasarį būna pilni varlių kurkulų, dviejų itin svarbių šunų kapai, Šv. Varvaros koplyčia…
Muziejus – ganėtinai pigus, nieko jame stebuklingo tikrai nepamatysite, bet apsilankyti gal ir verta. Vien tam, kad paremtumėte jį, o antra vertus – jis nėra vienas iš tų mirtinai nuobodžių rašytojų namų. Pasisukioti verta, vien tam, kad pamatytum ganėtinai įspūdingus ir išraiškingus to laikotarpio baldus, kurie priklausė pačiam rašytojui.
Pasak muziejaus informacijos, Grigorijus, vedęs Rusijos susisiekimo ministro dukterį, čia atsikraustė apie 1884 m., o kartu atsivežė ir nemažai tėvui priklausiusių baldų. Muziejus, beje, yra pirmasis literatūrinis muziejus mūsuose, o įkurtas jis dar 1948 metais.
Jei jau būsite aplink, būtinai nueikite link geležinkelio. Aš jums nieko nerekomenduoju, nes tai nelegalu, bet teko matyti nemažai čia taip darančių žmonių. Padeda monetą ant bėgių (geriausiai tinka „baltos“) ir susėdę ant žolės, su termosu arbatos rankose, laukia pravažiuojančio traukinio. Vėliau, dar gerą pusvalandį ieško savo monetos. Dažnai, tikriausiai, ir neranda.
Tiesą pasakius, senokai nebuvau nusileidusi link Vilnelės, kuri ten teka visai greta, todėl nežinau kas ten šiuo metu dedasi. Kita vertus, iš mamos pasakojimų žinau, kad kai ji dar mokėsi mokykloje – Markučiuose buvo vienas iš populiariausių Vilniaus pliažų.
Prie Vilnelės besideginančius žmones pamenu ir iš savo vaikystės, kai porą ar trejetą kartų ten buvome nuvažiavusios su mama. Kiek pamenu, tuo metu upelė net buvo šiek tiek patvenkta, todėl mirtinai šaltame ir geliančiame jo vandenyje – vaikai galėjo pakankamai padoriai plaukioti.
Nuotraukos: ne autorinės, iš įvairių šaltinių.
