svencioneliai kavine

[Lietuva] Sužeistieji žygyje ir jų gabenimas, besibaigiantis kepsnių ragavimu

Po bridimo per upę, kokių 15 kilometrų per Labanoro girią, veidu sugaudytų kelių dešimčių voratinklių, šviesto žemėlapio įtakoto vieno kito nuklydimo nuo kelio (ačiū Google už telefoninę navigaciją) ir tranzavimo vidury miško – trys neramios sielos (viena iš jų su sužeista koja) šiaip ne taip atsiduria prie Švenčionėlių traukinių stoties.

Ką mes ten veikėme? Matot, kartais žmonės mėgsta išeiti į vieną kitą žygį, o sužeistuosius iš žygio reikia pristatyti iki saugios lokacijos transportavimuisi namo. Kadangi traukinys turėjo pasirodyti už poros valandų, o priešais savo paslaugas siūlė kavinė, pavadinimu, berods „Ultra“ (visai priešais traukinių stotį), nusprendėme išnaudoti progą ir kuprinėje nešamus konservus – ragauti vakare.

Kavinėje turėjo tuoj tuoj prasidėti gedulingi pietūs arba krikštynos (meniu tokiomis progomis paprastai nesiskiria, tai buvo sunku nuspręsti kas tai bus iš tiesų), todėl prisėdame lauke, greta kompanijos ragaujančios ne pirmą bokalą alaus.

Kaip ir dažniausiai būna – mažo miestelio kavinė pasižymi ganėtinai doru požiūriu į maisto kiekį, nuoširdumą jį gaminant ir itin menkomis kainomis.

Kaip ir dažniausiai būna – renkantis iš meniu tokiose vietose dėmesį reikia atkreipti į „šefo specialiuosius“ arba kitaip, kepsnius, pavadintus užeigos vardu. Nesuklydome. Laaaabai gerai. Aišku, neneigiame ir to fakto, kad pasivaikščiojus bent keletą kilometrų lauke, apetitas vienaip ar kitaip pasiekia neregėtas aukštumas.

„Kuklus“ kepsniukas
„Kuklus“ kepsniukas

Puikiai apskrudusios, tačiau viduje – minkštutėlės, fri bulvytės, padorus mėsos gabalas, užkeptas ne pačiu pigiausiu sūriu ir pagardais bei gana neblogai suderintas daržovių asorti su specifinėmis puošybos detalėmis. Kaina – apie 15 Lt.

Greta to – ragaujame sultinį su kibinais, kuriuos taip pat rekomenduoja tokiai vietai labai maloni padavėja: „Mes čia juos vietoj darom ir kepam, tai tikrai skanūs“. Po paskutiniojo nusivylimo Trakų „Senojoje kibininėje“ – šie yra tikrai labai geri (svarbiausia, kad išlaikytas mėsos ir padorus svogūno santykis; kibinai, vienok, yra mėsiškas valgis, nors kartais atrodo, kad jį reikėtų pristatyti „su svogūnais ir mėsos prieskoniu“; tačiau ne čia).

Vienas likęs kibinas…
Vienas likęs kibinas…

Jei niekada savo malonumui nevaikščiojote po mišką, tikriausiai, niekuomet nesuprasite laimės, kurį užplūsta paragavus tokių dalykų. Jei kada tuose kraštuose grybausit, poilsiausit ar žygiuosit – būtinai užsukit į Švenčionėlius ir drąsiai ragaukit.

Beje, jei atrasite naujų draugų, bent mūsų atveju jie nepasirodė piktybiniai. Išgirdome daug istorijų apie armiją ir kaip reikėdavo „h*jarint“ (taip, taip, pilietis naudojo būtent tokius žodžius) per miškus daug kilometrų, kiek durnas buvo kuris leitenantas, kaip veikia narkotikų biznis ir kuris politikas kada pardavė Lietuvą. Svarbiausia būnant svetimoje teritorijoje pernelyg neprieštarauti.

P.S.: jei jums įdomus tik maistas – toliau nebeskaitykite. Mes tiesiog norime pasigirti per dvi dienas nueitais 60 kilometrų, atrastais skaniausiais Lietuvoje parduodamais vištienos konservais, aplankytomis partizanų kovos ir žūties vietomis bei maloniais vietiniais gyventojais, kurie visuomet atveria šulinį ištroškusiems keliautojams. Beje, anksčiau minėti vietiniai gyventojai palydėjo kokius 5 km, papasakojo, kaip sutrumpinti kelią ir vėl atrasti visą į priekį nužygiavusių grupę. Žodžiu, Labanoras yra gerai. Net nepaisant vos po vieno vakaro suskaičiuotų 60 vnt. uodų įkandimų. Ant vienos kojos.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *