[Sibiras] Galų gale Sibire arba kelionė iki Staraja Brian

Rugpjūčio 3 d. /// Sibiras begalinis. Besitęsiantis tūkstančius kilometrų į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, o daugeliui tautų Sibiras ne tik geografinė teritorija, bet ir metafora, reiškianti sunkią tautos istoriją ir tragiškus žmonių likimus. Tačiau kol kas mes dar toli nuo tų vietų. Mūsų lėktuvas leidžiasi nedideliame autonominės Buriatijos Respublikos sostinės Ulan Ude oro uoste.

Aplink oro uostą – nei pernelyg daug apsauginių tvorų, nei ypatingos „orouostinės” technikos, pastatas aptriušęs, o savo lagaminus atsiimame specialiame kambaryje, į kurį juos po kelis atneša oro uosto darbuotojai. Beveik pusė bankomatų neveikia, už tai šalimais puikuojasi vienintelė suvenyrų parduotuvė.

“Išsipakavę” iš lėktuvo. Beje, ne veltui Sibiro avialinijos – lėktuvė davė maisto. Tarp viso raciono – ir silkė su juoda duona bei svogūnais… :)
Beje, Domodedovo oro uoste taip niekas ir nesuprato, kur mes su tokiu bagažu keliaujame (patarimas: keliaujant po Sibirą – būtina gerai supakuoti savo daiktus)

Vos ne vos atgavę lagaminus einame į lauką – oras vaiskus, šviečia saulė ir žada gana neblogą dieną. Tačiau džiaugtis nuostabiu oru nėra kada – oro uostas yra gerokai už miesto, o mums šiandien reikia daug ką nuveikti. Ne tik nusigauti iki pirmojo lietuvių gyvento kaimo, bet ir nusipirkti įrankių, puodų, maisto produktų bent keturioms artimiausioms dienoms. Mažesniuose kaimeliuose viso šio gėrio galime arba neberasti, arba rasti neužtenkamą kiekį. Šiaip ne taip susirandame du vietinius vairuotojus, kurie savo japoniškais automobiliais sutinka mus ne tik nuvežti iki parduotuvių Ulan Ude, bet ir daugiau nei 100 km iki Staraja Brian kaimo – mūsų šios dienos tikslo. Už viską susiderame nei daug, nei mažai – 4000 rublių.

Transporto paieškos oro uosto stovėjimo aikštelėje

Kiek spėjame pamatyti pro langą – Ulan Ude labai kontrastingas miestas. Netoli centro puikuojasi modernūs pastatai, tačiau vos už kelių šimtų metrų ar net kitoje gatvės pusėje – paprastos trobos, nuo aplinkinių akių besislepiančios už aukštų tvorų. Tiesa, miesto pamatyti nelabai ir spėjame, nebent tik parduotuvių sandėlius, prikrautus kastuvų, kirvių, pjūklų, didžiulių turistinių puodų ir prekybos centrą, kuriame „susišluojame” nuo lentynų po kelis kilogramus ryžių, grikių, „tušonkės”, žuvies skardinių, bulvių, arbatos, cukraus ir pan. Kuprinės iš karto pasunkėja po kokius 5 (jei ne daugiau) kilogramus.

Ulan Udė vienoje gatvės pusėje…
…ir kitoje

Išvažiavę iš miesto ir pasukę link Staraja Brian kaimelio dar kartelį turime progą susipažinti su rusiško vairavimo ypatumais ir įsitikinti, kad „Sibire nėra kelių – tik kryptys”. Važiuojame lyg ir asfaltuotu, lyg ir 1,5 juostos, keliu, kuris dažnai tampa dulkėtu žvyrkeliu. Po kelią ramiai vaikštinėja karvės, o vairuotojai lekia nepaisydami saugaus greičio (tiesa, ir ženklų nėra daug). Kas įdomiausia – dauguma automobilių šioje Rusijos dalyje – iš Japonijos. Tai reiškia, kad vairas yra kitoje nei mums įprasta pusėje (kaip Didžiojoje Britanijoje). Smulkmenėlė tik ta, kad eismas vyksta mums įprasta kelio puse.

Sustojame papietauti mažoje pakelės užeigėlėje. Šalia kelio stovintis medinis pastatas, prie kelių lauko staliukų, prieš save pasidėję skaidraus skysčio stiklines, sėdintys vyrai ir kelio dulkėse nuogi žaidžiantys vaikai – primena seną seną filmą. Užsisakę pietus daugelis juokaujame, kad pietaujame su viltimi. Viltimi – „neišgriūti”, nes „kabakėlyje” skraidžioja milžiniškos musės, maistas visą dieną stovi saulėkaitoje. Trumpai tariant – tą vietą geriau pamatyti, nei tūkstantį kartų išgirsti. Ir tik nereikia sakyti, kad mūsų kaimuose taip pat tokių užeigėlių daug. Žinau, mačiau, ne – pas mus jos kitokios…

Pirmieji pietūs užeigėleje…
…o aplink “verda” gyvenimas

Galų gale pasiekiame Staraja Brian kaimą. Jis įsikūręs jaukiame kalnų slėnyje, visai greta miškų. Pievos aplink – lyg ką tik nušienautos geriausia pasaulyje žoliapjove – lygios lygios. Nuvažiavę dar keletą kilometrų už kaimo randame vietą stovyklavietei. Senų pušų pavėsyje, šalia milžiniško maumedžio, sraunaus kalnų upelio, kurio vanduo, atrodo, gelia kaulus. Palapines statome upelio saloje, ant minkštutėlės žolės. Turime viską: ir malkų, ir šaltinį greta. Jei ne įkyrios skruzdės – tai būtų pati nuostabiausia vieta stovyklauti. Ne veltui vienas iš ankstesnių „Misija Sibiras” dalyvių yra pasakęs: „Vienintelis gražus dalykas Sibire – gamta”.

Staraja Brian apylinkės

Deja, į stovyklavietę atvykstame vėlai, o dar kol pasistatome palapines – iki kiek tolėliau, ant kalnelio (kuris vos matosi iš mūsų stovyklavietės) esančių lietuviškų kapinių nueiti nespėjame. Rytoj – tai svarbiausias mūsų tikslas. Vakare, pasiskirstę rytojaus darbais, sėdėdami prie laužo pradedame kalbėtis apie dienos įvykius ir apie tremtinius, apie mus supantį taurų gamtos grožį. Prisipažįstame sau, kad to, ką patyrė tremtiniai – niekada iki galo taip ir nesuprasime. Ar mato gamtos grožį žmogus, žinantis, kad niekada daugiau nepamatys savo artimųjų? Jau daug vėliau, grįžusi į Lietuvą ir pasakodama mokyklose apie šią ekspediciją vaikams sakydavau: „Taip, Sibiras pati nuostabiausia vieta atostogoms, savęs išbandymui. Bet tik tada, kai žinai, kad turi atgalinį bilietą namo…”.

Stovyklavietė tarp upelio, šaltinio ir miško, kuriame kažkada dirbo tremtiniai – nukirstų medžių kelmai matyti dar ir šiandien
Pirmajai vakarienei gamtoje – burokėlių sriuba
Vietiniai žadėjo lietų, todėl kuprinėms bei maistui montavome atskirą “palapinę”
Kaimynių skusdžių “namas” – sulig žmogaus dydžiu!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *