[Sibiras] Kelias į ten, iš kur daugelis taip ir negrįžo

Rugpjūčio 1 d. /// Rytas prasideda labai anksti. 5 val. ryto suskambus žadintuvui puolu dėtis kuprinės, probėgšmais besistengdama prisiminti ar ko nepamiršau. Per visus darbus, rūpesčius ir kita, suvokti, kad vakare išvykstu į „Misija Sibiras‘09″ kažkur kitam pasaulio gale – labai sunku. Kaip vėliau, traukinyje į Maskvą, kalbėjomės su kitais dalyviais – lietuvių tremties vietos dar labai toli.

Diena bėga neįtikėtinai greitai: 12 val. ateina žurnalistai (duoklė spaudai), 13 val. bėgu į parduotuvę virvės (vėliau, Sibire, jos tikrai prireiks – džiovinti lietaus permerktiems rūbams) ir lauktuvių lietuviams (jei tokių pavyks sutikti), 14 val. susitinkame su kitais ekspedicijos dalyviais LiJOT (projekto organizatorių) biure. Paskutinį kartą peržiūrimi dokumentai, tikslinamos ekspedicijos detalės, kolegoms dar kartelį reikia papasakoti ką daryti, kol manęs nebus.

16.30 val. pajudame link Vilniaus geležinkelio stoties. Ir vėl artimieji, buvę tremtiniai, draugai, žurnalistai. Visko tiek daug. Tiesą pasakius, tą akimirką kai traukinys galų gale (rodos, po visos amžinybės) pajuda iš vietos – pajuntu palengvėjimą…Viskas. Ekspedicija prasideda.

Traukinyje mus, apsirengusius projekto „Misija Sibiras‘09″ marškinėliais – pastebi visi. Senyvos moteriškės šypteli, o vakarieniaujant traukinio restorane padavėja maloniai klausinėja „kur šį kartą jaunimas traukia?” ir šiek tiek nusivylusi atsidūsta: „Et, grįšit rugpjūčio 16 d. Gaila, tada nedirbsiu, o būtų taip įdomu jus vėl sutikti ir paklausyti istorijų iš ten”.

Iš „ten”. Tas „ten” skamba kaip visai kitas pasaulis.