[Sibiras] Nes turėjome bilietą grįžti…

Rugpjūčio 15-16 d. /// Ne kartą ir ne du vakarais susėdę prie laužo ar kratydamiesi eiliniame sunkvežimyje kalbėdavomės apie amą atimančią Buriatijos gamtą. Čia išties gražu. Žali pušynai ir milžiniškos pievos, išvagotosmažulyčių nuo kalnų čiurlenančių upeliūkščių. Net ir apleisti kaimai, su savo ryškiai mėlyna spalva, įsiterpę tarp visos šios žalumos, nuo toliau atrodo lyg mėlynas dangaus atspindys. Tokios pat mėlynos būdavo ir kapinės…

Ne kartą ir ne du visiems dairantis aplink, kažkuris iš komandos būtinai pratardavo: “Kažin, jei neturėtume bilieto atgal, namo… ar visa tai vistiek atrodytų taip pat gražu?”.

Ar atrodytų? Atsakymo į šį klausimą – niekada nesuprasime ir neatrasime. Kaip ir nesuprasime, ką iki galo jautė ir galvojo ten atsidūrę lietuviai tremtiniai. Dar prieš išvažiuojant – klausėmės grįžusiųjų istorijų. Apie tai, kaip tremtyje užgimdavo meilė. Apie tai, kaip per Sibiro platybes sklisdavo lietuvių dainos. Apie šokius ir vakarones. Apie žmogiškumo apraiškas tomis akimirkomis, kai jų tikėdavaisi mažiausiai… Bet tuo pačiu – ir apie skausmą, neviltį ir mirtį.

Ar norime išvažiuoti mes? Rodos, ir taip, ir ne. Jaučiu, kad visi pradedame pasiilgti namų, tačiau tuo pačiu – šis kraštas vis dar lieka nepažintas, o žmonės, kuriuos sutikome ekspedicijoje – jau tapo draugais, todėl norisi dar nors dieną praleisti kartu.

* * *
Ulan Ude – keliamės be proto anksti ir važiuojame į mažulytį sostinės oro uostą. Ir tuomet laukiame, laukiame, laukiame… Mūsų lėktuvas gerokai vėluoja, bet pranešimo apie tai – beveik jokio. Kas nutiko ir kiek dar teks palaukti – išsiaiškiname patys. Oro uosto darbuotoja tarsteli: „А! Так вы с Литвы! Prašau!“ (liet. k. – tai jūs iš Lietuvos). Vėliau prisipažino, kad lietuviškai moka tik tris žodžius. Gaila nepaklausėme kokius.

Toliau viskas vyksta gana fragmentiškai. Pavargusios smegenys fiksuoja tik probėgšmais vykstančius įvykius. Ryškiai salotinės spalvos lėktuve beveik visi sėdime atskirai. Man nepasisekė labiausiai – iš vienos pusės mama su kūdikiu, kurį kelionės metu nusprendžia pervystyti; iš kitos – paauglė buriatė, visas penkias valandas besidaranti savo nuotraukas.

Tuomet vėl Maskva. Kažkur pakeliui iš oro uosto iki ambasados vairuotojas prataria: „Мы ездим по дорогу а не поправилам“ (liet. – mes važiuojame „pagal“ kelią, o ne pagal taisykles).

Tokia jauki ir sava pasirodo Lietuvos ambasada, o greta jos budintis policininkas – lyg geriausiais draugas. Karštas dušas ir susitikimas su ambasadoriumi. Dar kelios valandos bastantis Maskvos gatvėmis.

Vėl geležinkelio stotis, vėl traukinys. Traukinio palydovės pasisveikinimas lietuviškai. Vėl vakarienė traukinio restorane. Tik šį kartą – mes įdomesnis. Visi nori išgirsti kaip sekėsi.

Tarpusavyje šnekamės nedaug. Spėju, kad visus pradeda užplūsti sentimentai. Supratimas to laiko, kurį išgyvenome Sibire. Namų laukimas. Ir, žinoma, beprotiškas nuovargis. Vos per parą laiko iš tolimosios Buriatijos, už Baikalo ežero, atsiduriame namie.

Kena. Naujoji Vilnia. Užrašai lietuviškai ir pažįstami veidai. Pradedu laukti pažįstamų veidų, bet probėgšmais šmėstelimintis – jei savo namų taip greitai spėjau pasiilgti aš, kaip turėjo jaustis tie, kurie iš Sibiro grįžo po daugelio metų.

Vilniaus geležinkelio stotis. Duona, druska ir artimųjų veidai…

* * *
Galvojau, kad užmigti savo lovoje bus KAŽKAS TOKIO. Bet tiesą pasakius, dar ilgai visi susirašinėjame SMSžinutėmis… keista eiti miegoti savo kambaryje vienai, savo lovoje. Keista, kad vakare nereikia pasistatyti palapinės ir susikurti laužo. Keista, kad aplink nėra draugų.

* * *
Ekspedicija baigėsi, bet misija – tik prasideda.