Rusija, Buriatija, Baikalas

[Sibiras] Vėl Baikalas ir buriatų pasidižiavimas – didžiausias Lenino biustas pasaulyje

Rugpjūčio 14 d. /// Atsibusti prie Baikalo. Ežero, kuris savo dydžiu prilygsta Belgijai. Achievement unlocked! Tikroje lovoje su tikra patalyne ir pagalve, o ne miegmaišyje su po galva susuktu džemperiu! Ir dar tas faktas, kad nereikia keltis paryčiais ir leistis į dar vieną žygį. Ir dušas!!! Tikras, patogus ir modernus dušas su karštu vandeniu! Ir net radiju dušo kabinoje! Ir tai, kad nereikia atsikėlus kurti laužo ir kaisti ant jo puodo arbatai… Juk turime virtuvę su virduliu!!!

Ech, tie nedideli džiaugsmai, kai bent šiek tiek grįžti prie sau įprastų dalykų. Dalykų, kuriuos per visą šį laiką Sibire buvome kone pamiršę.

Rusija, Sibiras, Buriatija, Baikalas
Ir taip, tai yra turistinis Baikalo kaimelis; tiesa – ne centrinės jo gatvės

Pamažu krapštomės iš savo namuko ir ruošiamės į Baikalo pakrantę. O čia – ilgas brunch’as su šašlykais, kuriuos kepamės ant paties Baikalo kranto. Protarpiais – maudomės ežere, nors vanduo – gelia kojas. Bet mes tik juokiamės, kad nuo vaikystės pripratę prie visuomet šaltos Baltijos jūros, todėl Baikalas – ne staigmena.

Rusija, Sibiras, Buriatija, Baikalas

* * *
Apie 13 val. pas mus vėl grįžta mūsų vairuotojas, atgabenęs iki Baikalo. Visą kelią atgal iki Ulan Ude jis mums daug pasakoja apie šį ežerą. Kasdienybės, faktų, istorijų. Juk kai gyveni Buriatijoje – tau tai yra kone pagrindinė kurortinė erdvė. Jūros greta nėra, bet yra jūros dydžio ežeras.

Rusija, Sibiras, Buriatija, Baikalas

Baikalas ne tik didžiausias gėlo vandens telkinys pasaulyje, bet ir giliausias, ir pats skaidriausias (vairuotojas pasakoja, kad žiemą, kai kuriose vietose, gali matyti kiaurai ledą, visą dugną), ir pats seniausias. Tik vėliau susižinau, kad Baikalo amžius – apie 25 mln. metų ir jis, beje, kiekvienais metais šiek tiek padidėja – vos po kelis milimetrus. Panašiu tempu juda (tai pakyla, tai nusileidžia) ir aplink Baikalą esantys kalnai.

Labai nustembame, bet Baikalas, pasirodo, yra seismiškai aktyvioje zonoje, ant žemės plutų susijungimo. Būtent tai ir lemia jau minėtą judėjimą. Vairuotojas sako, kad nedideli žemės drebėjimai čia – niekam nebekelia nuostabos, o per metus jų galima patirti net keliasdešimt. Beje, prie Baikalo žmonės važiuoja ir į purvo SPA. Purvo “geizerių” čia taip pat, pasirodo, ne vienas.

Rusija, Sibiras, Buriatija, Baikalas

Purvo ir dujų išsiveržimai sukuria ir netikėtų gamtos reiškinių. Prieš ekspediciją žiūrėdama nuotraukas internete pastebėjau kelias, kuriose ant užšalusio ežero, lede, išryškėja tolygūs apskritimai. Jų kilmė iki galo nėra paaiškinta, tačiau mokslininkai galvoja, jog tai būtent dujų ir purvo išsiveržimų pasekmė ežero dugne.

Rusija, Sibiras, Buriatija
Tarp visų šių valčių – kepėme šašlykus… :)

Beje, pamenu ir tai, jog 2008-ųjų metų ekspedicijos dalyviai turėjo progą per Baikalą keltis keltu. Kelionė užtruko, nes garlavis pūškavo tik palei pakrantę. Pasirodo, keleiviniai laivai į ežero vidurį – niekada neplaukia. Toji dalis skirta tik drąsiausiems žvejams. Kodėl? O kaip jums skamba audra ežere, kurios metu bangos pakyla net iki 3 ar 4 metrų aukščio?

Rusija, Sibiras, Buriatija, Baikalas

Žvelgdami nuo kranto – matome daug salų. Pasirodo, Baikale jų yra apie 30. Didžioji dalis – nedidelių, uolėtų ir negyvenamų, dažniausiai užkariautų vietinių paukščių, driežų ar kitų gyvūnų. Šių, beje, šiuose kraštuose yra ganėtinai unikalių ir būdingų tik Baikalo teritorijai; skaičiuojama, kad čia randama daugiau kaip 2000 skirtingų floros ir faunos rūšių, o net du trečdaliai – unikalios. Vairuotojas sako, kad kai kas Baikalą vadina Rusijos Galapagais. Nenuostabu…

Pavyzdžiui, čia gyvena Baikalo ruoniai – viena iš nedaugelio ruonių rūšių, prisitaikiusių gyventi gėluose vandenyse. Ir dar – omuliai, vietinė žuvis, su kuria jau buvome susidūrę ekspedicijos metu savo lėkštėse. Tiesa, tik iš vairuotojo sužinom, kad omuliai – nykstanti žuvų rūšis, tačiau nepaisant to ir toliau intensyviai žvejojama. Tiesa, jos skonis man nepasirodė nei unikalus, nei įspūdingas…

Beje, į Baikalą suteka per 300 upių ir upeliukščių, tačiau jame prasideda ir viena gerai žinoma upė – Angara. Įdomu tai, kad jos ištakos – 1 km pločio! Visas šis vandens judėjimas lemia tai, kad vanduo Baikalo ežere visiškai pasikeičia kas 383 metus.

* * *
Nenoromis grįžtam atgal į Ulan Ude. Šaltą ir pernelyg niekuo neišsiskiriantį miestą. Bandome išnaudoti tas kelias likusias valandas ir paturistauti, bet sekasi ne itin puikiai. Tiesa, atrandame kone svarbiausią miesto monumentą – didžiausią pasaulyje Lenino biustą. Taip, tikrai didžiausią.

Rusija, Sibiras, Buriatija, Ulan Ude
Ulan Ude iš viršaus

Paskutiniajai vakarienei Sibire išsirenkame vietinį buriatiškų patiekalų restoraną, kuriame, kaip nekeista, netrukus prasideda dar ir šokių vakaras. Visiems vietiniams – mes didelė staigmena, todėl tiek vaikinus, tiek merginas vis kažkas pakviečia pašokti.

Rusija, Sibiras, Buriatija, Ulan Ude
Pai didžiausia Lenino galva…

Pradedu kalbėtis su prie ilgo mūsų stalo, kitame kampe, sėdinčiomis dviem buriatėmis. Išsiaiškiname, kad visos mes – teisininkės (na, aš kad ir nedirbusi teisininke, bet baigusi šį mokslą), todėl kalba greitai įsisuka. Klausiu, ar jos, kaip buriatės, nenori savo šaliai nepriklausomybės? Jos dėl mano klausimo – nustemba: “Ko tokios? O kam?”. Sako, kad turi buriatai ir savo autonominę respubliką, ir prezidentą, ir vėliavą, ir herbą. Na ir kas, kad prezidentas neturi galių, o vėliava – visuomet kaba kaip antra greta Rusijos Federacijos.

Nepajutęs laisvės, matyt, jos niekada iki galo ir nesuprasi…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *