-
[Sibiras] Kai lietus sujaukia visus planus – diena Zaigrajeve
Rugpjūčio 9 d. /// Vakar į Zaigrajevą atėjom visi šlaput šlaputėliai. Antrą kartą per visą ekspediciją teturime po kokią vieną sausų drabužių pamainą. Ką jau kalbėti apie sunkius žygio batus, su kuriais vakar bridom per molingo purvo sklidinas balas. “Konkursas” kas prisems daugiau vandens į batus – padėjo psichologiškai įveikti sunkiausią žygį, bet šiandien tai reiškia, kad toliau judėti negalime. Visi kampai, palangės, langai ir net koridorius – nukabinėti mūsų džiųstančiais rūbais. Ilgesnį laiką gyvendamas gamtoje supranti, kad Sibire neperšlampamų drabužių, palapinių ar kuprinių – tiesiog nebūna. Nors Vilniuje įsigijau iš pažiūros gan patikimas apsaugas nuo lietaus, bet galų gale – kone nė viena iš jų nesuveikė iki galo. Kai…
-
[Sibiras] Sunkiausias žygis ir lietus, lietus, lietus Zaigrajeve
Zaigrajevas mūsų visų atmintyje tikriausiai išliks kaip pats nuobodžiausias, bet kartu – ir kone daugiausiai nuotykių palikęs miestelis. Nors, pagal visus ekspedicijos planus jo lyg ir nebuvo mūsų maršrute, bet vietiniai vakar nemelavo. 6 ryto pažadina labai smarkus lietus, o pažvelgus į dangų – suprantame, kad lis visą dieną. Iki artimiausio kaimo – 20 km, kuriuos teks pėdinti pėstute. Situaciją pablogina tai, kad kai pirmieji išlenda iš palapinių – upelis, vienintelis mūsų geriamo vandens šaltinis, jau pilnas dumblo. Matyt, kalnuose pradėjo lyti anksčiau ir visas nuplautas “gėris” jau buvo spėjęs pasiekti mus. Taigi, vandens – nėra. Su pusryčiais situacija ne ką geresnė. Į savo palapines su kuprinėmis ir maistu –…
-
[Sibiras] Išnykusios lietuviškos kapinės, žmogaus kaulai ir ilgai lauktas laisvadienis
Rugpjūčio 7 d. /// Pirmą kartą iš tiesų atsibudome vidury niekur. Nors visuomet stengdavomės nekurti savo stovyklavietės visai greta kaimų, bet jie visuomet buvo ganėtinai arti – už kokių 5 ar mažiau kilometrų. Šį kartą iš Shabur’o, su atviru sunkvežimiu, iki viršaus prikrauto mūsų daiktų ir mūsų pačių, pavyko nuvažiuoti vos keletą kilometrų. Toliau – nebelankomos vietos, kartu reiškiančios ir nepravažiuojamus kelius, iki kurių pėdinome pėškomis. Vieta, kurioje įsikūrėme, prie ganėtinai didelio upeliūkščio, kuris, galų gale, pasiūlė kiek padoresnes maudynių ir skalbimosi galimybes. Tiesa, kai vandens temperatūra nesiekia 10 laipsnių – ilgesnį laiką net ir išstovėti upelyje ganėtinai sunku. O aplink – juosmenį juosianti pieva, kurią teko gerokai pramindžioti, kad…
-
[Sibiras] Susitikimas su lietuviu, skalbiniai ir kryžius ant motociklo
Rugpjūčio 6 d. /// Miegoti ant grindų, pasirodo, menkas malonumas. Šįryt visi tyliai keiksnojame vakarykštį lietų ir svajojame apie tai, kad šiandien diena bus gera ir jau vakare galėsime vėl statytis palapines. Nuo kietų administracijos grindų skauda kaulus, man perši gerklę, nes, matyt, visą šlapią perpūtė vėjas, o pusryčiams ir vakarienei tenka „graužti“ sausą davinį, nes juk laužo vidury kaimo nesusikursi, arbatos ar kokio kito karšto maisto – neišsivirsi. Šiandien Shabur‘e liekame dviese – aš, su savo peršinčia gerkle bei nutrintom kojom, ir Agnė, kuri prieš pat ekspediciją buvo patyrusi traumą ir kurios padariniai po vakar darbo – šiek tiek jaučiasi. Kol visa komanda darbuojasi kapinėse – mes išdžiaustome VISUS…
-
[Sibiras] Paskendusi stovykla ir diena sudegusiame miške
Rugpjūčio 5 d. /// Šiandien prasideda darbai gerokai didesnėse ir labiau apleistose Zonos kapinėse. Tiesa, aš lieku stovykloje – mano eilė gaminti visai komandai pietus ir piržiūrėti daiktus. Tai nemažas iššūkis, nes tenka atlaikyti ne tik nuolat pro šalį praeinančių, pravažiuojančių ir iš už krūmų dirsčiojančių vietinių smalsumą, bet ir pagaminti sočiu pietus. Dar niekada nesu gaminusi tokiam dideliam būriui žmonių ir dar ant laužo. Tiesa, galų gale sriuba išeina gana nebloga, o komandos vyrai paprašo „pakartot“. Tai geriausias įvertinimas, kad nebuvo taip jau ir blogai. Pavalgius pradeda lynoti, stovykloje paliekame Simoną, o aš, drauge su kitais, traukiu į kapines. Vaizdelis iš tiesų liūdnas. Prieš kelerius metus aplink esantys miškai…
-
[Sibiras] Pirmosios lietuviškos kapinės ir kitos gyvenimo gamtoje smulkmenos
Rugpjūčio 4 d. /// Jau pirmąjį naktį susipažinome su tuo, kas mūsų lauks Sibire – lietus, į stovyklą užklydusi karvių banda ir, žinoma, uodai. Beje, karvių banda šiek tiek išgąsdino kai kuriuos komandos narius. Ne taip ir smagu kai nežinia kas ir kodėl pradeda laižyti ant palapinės sienos susikoncentravusius lietaus lašus. Ypač kai visą vakarą juokauji apie apylinkėse gyvenančias meškas…
