-
[Sibiras] Pavykęs „didysis planas” ir pirmos tikros maudynės Sibiro upėje
Rugpjūčio 12 d. /// Pavogsiu kolektyvo (kaip buvome praminę savo ekspediciją) nario Martyno žodžius: “Įžengus į kapines tiesiog jauti, kaip dangų remiantys kryžiai tave apsupa ratu ir sugriaudžia negirdimu balsu: “Nebijok”. Būtent toks jausmas apima mus kelis, šį rytą įžengusius į Buruno kapines. Šie kryžiai – iš tiesų remia dangų, susilyginę su aukščiausių pušų viršūnėmis. Kai kurie – jau palūžę nuo laiko, lietaus ir, matyt, užmaršties, nukritę žemėn greta savo brolių, bet vis dar saugantys vardus ir pavardes žmonių, kuriems jie buvo pastatyti. Paliesti rankomis, trupa ir tiesiog akyse virsta dulkėmis. Mintyse savęs nuolat klausiu, kada paskutinį kartą čia buvo įžengęs žmogus ir nevalingai kartoju seno kaimo klebono vaikystėje išmokytą…
-
[Sibiras] Kai lietus sujaukia visus planus – diena Zaigrajeve
Rugpjūčio 9 d. /// Vakar į Zaigrajevą atėjom visi šlaput šlaputėliai. Antrą kartą per visą ekspediciją teturime po kokią vieną sausų drabužių pamainą. Ką jau kalbėti apie sunkius žygio batus, su kuriais vakar bridom per molingo purvo sklidinas balas. “Konkursas” kas prisems daugiau vandens į batus – padėjo psichologiškai įveikti sunkiausią žygį, bet šiandien tai reiškia, kad toliau judėti negalime. Visi kampai, palangės, langai ir net koridorius – nukabinėti mūsų džiųstančiais rūbais. Ilgesnį laiką gyvendamas gamtoje supranti, kad Sibire neperšlampamų drabužių, palapinių ar kuprinių – tiesiog nebūna. Nors Vilniuje įsigijau iš pažiūros gan patikimas apsaugas nuo lietaus, bet galų gale – kone nė viena iš jų nesuveikė iki galo. Kai…
-
[Sibiras] Išnykusios lietuviškos kapinės, žmogaus kaulai ir ilgai lauktas laisvadienis
Rugpjūčio 7 d. /// Pirmą kartą iš tiesų atsibudome vidury niekur. Nors visuomet stengdavomės nekurti savo stovyklavietės visai greta kaimų, bet jie visuomet buvo ganėtinai arti – už kokių 5 ar mažiau kilometrų. Šį kartą iš Shabur’o, su atviru sunkvežimiu, iki viršaus prikrauto mūsų daiktų ir mūsų pačių, pavyko nuvažiuoti vos keletą kilometrų. Toliau – nebelankomos vietos, kartu reiškiančios ir nepravažiuojamus kelius, iki kurių pėdinome pėškomis. Vieta, kurioje įsikūrėme, prie ganėtinai didelio upeliūkščio, kuris, galų gale, pasiūlė kiek padoresnes maudynių ir skalbimosi galimybes. Tiesa, kai vandens temperatūra nesiekia 10 laipsnių – ilgesnį laiką net ir išstovėti upelyje ganėtinai sunku. O aplink – juosmenį juosianti pieva, kurią teko gerokai pramindžioti, kad…
