Rytais Maroke, ypač medinoje, žadina pro praviras langines sklindantis gatvės šurmulys, prekeivių šūkčiojimai, vaikų klegesys, moterų murmėjimas, krentančių rakandų garsai, dviračių skambučiai ir už tavo durų beprasidedantis „hostelio” gyvenimas. Atsibundame aptriušusiame „Hotel Agadir” kambarėlyje, su kiek suskeldėjusiu veidrodžiu ir surūdijusiomis geležinėmis lovomis. Galų gale suprantu, kad visą naktį man patogiai išsimiegoti neleido iš čiužinio iššokusi spyruoklė, o kambariokėms – vėjo klebenamos langinės. Ritamės ne tik iš lovų, bet ir iš savo paklodžių, kurias atsivežėme net iš Lietuvos. Daug keliaujantys, o ypač keliaujantys po „hostelius” puikiai žino, kad kartais, vakare atvykęs į svetimą miestą, negali tikėtis rasti švara dvelkiančių patalų, todėl įsimesti savą paklodę, į kurią galima susivynioti – labai pravartu.…