-
[Sibiras] Vėl Baikalas ir buriatų pasidižiavimas – didžiausias Lenino biustas pasaulyje
Rugpjūčio 14 d. /// Atsibusti prie Baikalo. Ežero, kuris savo dydžiu prilygsta Belgijai. Achievement unlocked! Tikroje lovoje su tikra patalyne ir pagalve, o ne miegmaišyje su po galva susuktu džemperiu! Ir dar tas faktas, kad nereikia keltis paryčiais ir leistis į dar vieną žygį. Ir dušas!!! Tikras, patogus ir modernus dušas su karštu vandeniu! Ir net radiju dušo kabinoje! Ir tai, kad nereikia atsikėlus kurti laužo ir kaisti ant jo puodo arbatai… Juk turime virtuvę su virduliu!!! Ech, tie nedideli džiaugsmai, kai bent šiek tiek grįžti prie sau įprastų dalykų. Dalykų, kuriuos per visą šį laiką Sibire buvome kone pamiršę. Pamažu krapštomės iš savo namuko ir ruošiamės į Baikalo pakrantę.…
-
[Sibiras] Kaip ragavome Baikalo ežero vandenį
Rugpjūčio 13 d. /// Atsimenu, pačią pirmąją dieną Sibire, savo stovyklavietėje prie Staraja Brian kaimo, nutariame – jei spėsime sutvarkyti bent dešimt kapinių laiku ir vis dar turėsime laisvą dieną, būtinai pabandysime nukakti prie Baikalo. Juk tai didžiausias pasaulio gėlo vandens ežeras (je neklystu – jame sukoncentruota net 20 proc. viso pasaulio gėlo vandens), kurį nuo Ulan Ude skiria tik apie 150 km. Dieną – sutaupėme. Atsibudę viešbutyje Ulan Ude turime laiko greitai susiorganizuoti transportą, nukakti iki Baikalo, ten pernakvoti ir kitą dieną prieš pietus – vėl grįžti atgal. Visi suprantame, kad ši išvyka tikrai neprimins poilsio po visos ekspedicijos, o greičiau – greitą bėgimą, bet nusprendžiame vykti. Juk ar…
-
[Sibiras] “Mano tėvas lietuvius vežė. Prieš mirdamas liepė jiems padėti”
Rugpjūčio 11 d. /// Rytas Cондагай (liet. – Chondagai), kaime, kuris nepažymėtas jokiuose šiuolaikiniuose Google Map’suose ir kuriame daugelį rytų kėlėsi mano senelis, prasideda gana netikėtai. Vienas po kito, pažadinti šūksnių ir taukšėjimo, iš palapinių lenda užsimiegoję veidai. Tuo tarpu Gintautas laksto po skaisčiai ryto saulės apšviestą mūsų stovyklavietę ir vaiko galvijus. Rodos, šią naktį buvome užėmę vietinių vietą. Beje, kalbant apie vietos užėmimą – naktis taip pat nepraėjo be nuotykių. Bepradedant mums keturiems įmigti prie laužo, į akis pradėjo ryškiai šviesti automobilio žibintai. Greitai prisistatė ir jo keleiviai – trys medžiotojai. Su gana įdomiais klausimais – kiek mūsų stovyklavietėje yra ir kaip apsiginklavę po Sibirą keliaut. Žinoma, mūsų pasakojime…
-
[Sibiras] Praeivi, kas tu – aš buvau, kas aš – tu būsi. Nepamiršk
Rugpjūčio 10 d. /// Penki tūkstančiai penki šimtai septyniasdešimt trečias kilometras. Tiek mus skiria nuo Maskvos. Taip vadinasi geležinkelio stotelė, pro kurią pravažiuojame. Gintas sako, kad bėgiai, kuriais rieda mūsų traukinys, priklauso Trans-Sibiro geležinkelio atkarpai. Nelabai tuo tikiu, bet komandai toks faktas suteikia daugiau energijos. Nuo ryto, nepaisant to, jog kėlėmės ganėtinai anksti, netyla juokai. Daugiausiai jų keliauja Andriui ir Artūrui, kurie vakar susilaukė itin daug vietinių merginų dėmesio. Rodos, vyrukus galėtume Zaigrajeve ir palikti – būtų kas pasirūpina! * * * Pagaliau ištrūkę iš viešbučio kambario – nenustygstame ant kojų. Šiandienos mūsų tikslas – lietuviškos Ilka kapinaitės. Tai – vienos didžiausių, kokias iki šiol teko matyti. Palaidojimų apie 60-70.…
-
[Sibiras] Kai lietus sujaukia visus planus – diena Zaigrajeve
Rugpjūčio 9 d. /// Vakar į Zaigrajevą atėjom visi šlaput šlaputėliai. Antrą kartą per visą ekspediciją teturime po kokią vieną sausų drabužių pamainą. Ką jau kalbėti apie sunkius žygio batus, su kuriais vakar bridom per molingo purvo sklidinas balas. “Konkursas” kas prisems daugiau vandens į batus – padėjo psichologiškai įveikti sunkiausią žygį, bet šiandien tai reiškia, kad toliau judėti negalime. Visi kampai, palangės, langai ir net koridorius – nukabinėti mūsų džiųstančiais rūbais. Ilgesnį laiką gyvendamas gamtoje supranti, kad Sibire neperšlampamų drabužių, palapinių ar kuprinių – tiesiog nebūna. Nors Vilniuje įsigijau iš pažiūros gan patikimas apsaugas nuo lietaus, bet galų gale – kone nė viena iš jų nesuveikė iki galo. Kai…
-
[Sibiras] Sunkiausias žygis ir lietus, lietus, lietus Zaigrajeve
Zaigrajevas mūsų visų atmintyje tikriausiai išliks kaip pats nuobodžiausias, bet kartu – ir kone daugiausiai nuotykių palikęs miestelis. Nors, pagal visus ekspedicijos planus jo lyg ir nebuvo mūsų maršrute, bet vietiniai vakar nemelavo. 6 ryto pažadina labai smarkus lietus, o pažvelgus į dangų – suprantame, kad lis visą dieną. Iki artimiausio kaimo – 20 km, kuriuos teks pėdinti pėstute. Situaciją pablogina tai, kad kai pirmieji išlenda iš palapinių – upelis, vienintelis mūsų geriamo vandens šaltinis, jau pilnas dumblo. Matyt, kalnuose pradėjo lyti anksčiau ir visas nuplautas “gėris” jau buvo spėjęs pasiekti mus. Taigi, vandens – nėra. Su pusryčiais situacija ne ką geresnė. Į savo palapines su kuprinėmis ir maistu –…
