[Sibiras] Sunkiausias žygis ir lietus, lietus, lietus Zaigrajeve
Zaigrajevas mūsų visų atmintyje tikriausiai išliks kaip pats nuobodžiausias, bet kartu – ir kone daugiausiai nuotykių palikęs miestelis. Nors, pagal visus ekspedicijos planus jo lyg ir nebuvo mūsų maršrute, bet vietiniai vakar nemelavo. 6 ryto pažadina labai smarkus lietus, o pažvelgus į dangų – suprantame, kad lis visą dieną. Iki artimiausio kaimo – 20 km, kuriuos teks pėdinti pėstute.
Situaciją pablogina tai, kad kai pirmieji išlenda iš palapinių – upelis, vienintelis mūsų geriamo vandens šaltinis, jau pilnas dumblo. Matyt, kalnuose pradėjo lyti anksčiau ir visas nuplautas “gėris” jau buvo spėjęs pasiekti mus. Taigi, vandens – nėra.
Su pusryčiais situacija ne ką geresnė. Į savo palapines su kuprinėmis ir maistu – tiesiog netelpame, todėl jas laikome atskirai, maišuose. Pasirodo, mūsų maisto maišu naktį buvo susidomėję smulkūs gyvūnėliai. Viskas gerai – negaila. Tik va jį ir vėl užtiršti – galėjo… Visi sausainiai, duona ir pan. – kiaurai peršlapę. Galėtume išsivirti kruopų, bet pliaupia taip, kad laužo net nebandome kurti. Papusryčiaujame kas kaip – gabalėlis dešros greitai nyksta siunčiant per rankas, iš paskos – vienintelis obuolys ir svogūnas. Desertui – po kelis saldainius. Merginoms gal ir nieko tokie pusryčiai, bet vyrukai lieka žvėriškai alkani, todėl nespjauna ir į vakarykštę, ant žemės išverstą grikių košę. Kečupo užsipila ir valgo. Kai lietus kečupą nulyja – užsipila dar… Komiška situacija, kuri gali nutikti tik Sibire.
Kai galų gale patraukiame į kelią, suprantu, ką prieš tai buvusios ekspedicijos turėjo mintyje sakydamos, kad Sibire nėra kelių – tik kryptys. Kelias, kuris vakar atrodė gana padorus, šiandien tapęs viena molinga purvyne, į kurią eidamas smengi kone iki kulkšnių. O dar balos ir tie 20 kg ant kupros… Turiu pripažinti – man tai vienas sunkesnių fizinių išbandymų. Nuotaiką kelia tik nuolat besipilantys pokštai. O ką bedarysi – jaučiamės tokie apgailėtini, kad belieka tik juoktis iš savęs.
Pakeliui sustojame pailsėti ir bent jau pailsinti pečių, nes prisėsti – šiaip ar taip nėra kur. Kartu, tai ir pietų pertrauka. Kažkuris išsitraukia dar iš Lietuvos atsivežtų džiuvėsių. Kad būtų dar liūdniau, kažkuriam atidarinėjant – jie išslysta ir pabyra į balą. Spajunam į penkių sekundžių taisyklę ir mažiau purvinus pasikeliame ir valgome vistiek… Juk sakiau, kad Sibire daug kas tampa nebesvarbu.
* * *
Sunkusis išbandymas baigiasi Čelutai kaime. Čia randame parduotuvę, nusiperkame apelsinų, vandens, karštų čeurekų ir tampame kone visai laimingi. Šalia parduotuvės – stogelis su stalu ir suolais, kur galime pailsėti. Niekada negalvojau, kad tokie paprasti dalykai gali sukelti tiek džiaugsmo.
Čelutajuje šiek tiek aptvarkome paminklą lietuviams. Jis stovi vietinėse kapinėse. Medinis kryžius nugriuvęs, gėlynas – apžėlęs, o marmurinė paminklinė lenta – suskaldyta. Gaila, bet tikrai nepanašu, jog skilimas būtų savaiminis. Beje, ir metalinis kryželis nuo lentos – pradingęs…
Šiame kaime aplankome ir antrąją lietuvę, kurią sutiksime Sibire. Turiu pripažinti, su sutiktais lietuviais mūsų ekspedicijai ne itin pasisekė. Nuoširdžių pasakojimų nelabai tenka išgirsti. Pirmasis – ne iš karto norėjo su mumis bendrauti, o antroji – tiesiog pernelyg sena. Gintautas pasakoja, kad prieš 20 metų ji buvo kieta moteriškė, savo rankose laikiusi didelį ūkį, bet dabar, sulaukusi garbaus amžiaus – sunkiai bešneka, o kartais, rodos, ir sunkiai supranta aplinką. Tomas paklausia, kodėl ji negrįžo į Lietuvą, o ji – numoja ranka ir pasako “Da nach*i”… Paliekame gintarų ir knygą apie Lietuvą. Ji šiais suvenyrais gal ir nebepasidomės, bet jos vaikai ar anūkai – gal kada atsivers knygą, kad sužinotų, iš kokio krašto jie kilę.
Kol mes kalbamės su lietuve, Gintautas bando surasti nakvynės vietą. Deja… kaime nėra administracijos ar kito pastato, kur galėtume prisiglausti, o šlapioje pievoje statytis šlapias palapines ir miegoti su šlapiais drabužiais – malonumas menkas. Plius – ir batai pilni vandens. Kol valgėme – darėme varžytuves, kas iš savo batų privarvins daugiausiai vandens į stiklinę. Rodos, laimėjo Pranas, iš saviškių pripildęs kone sklidiną.
Parduotuvės pardavėja rekomenduoja keliauti iki artimiausio miestelio Zaigrajevo. Ten turėtume rasti vietos po stogu. Viskas kaip ir gerai, bet iki jo dar apie dešimt kilometrų. Pradėję ieškoti automobilio bent jau kuprinėms – su baime suprantame, kad tai nebus taip paprasta. Pasirodo, Čelutajuj šis malonumas retas, o vėl klampoti tokiu pačiu keliu – taip velniškai nesinori. Veidai labai greita ištįsta, bet neturime kitos išeities…
Tiesa, šį kartą nusivylimas greitai pasikeičia į kone euforiją. Pakeliui randame miškovežį, kuris mus nuveža iki Zaigrajevo priemiesčio. Žiūrėdama ankstesnių ekspedicijų video – niekaip nesuprasdavau panašiomis situacijomis matyto džiaugsmo, kuris primena nesuvaldomą juoką, klyksmus, iki beprotybės laimingus veidus ir t.t. Šis miškovežis mums buvo būtent tai. Susikraustome į įspūdingo automobilio galą neapsakomai laimingi. Lietus lieka už lango, o mes, kad ir gerokai išpurtyti – pasiekiame kelionės tikslą. Pirmą kartą iš mano kuprinės ištraukiamas dainynas ir visą kelią kažkur tolimame Sibire skamba lietuviškos dainos. Skamba taip džiugiai ir taip garsiai, kaip dar, šiame kelyje, jos, tikriausiai, neskambėjo…
Zaigrajevą pasiekiame šeštadienį ir vos ne vos pavyksta susirasti vietinį viešbutuką. Viešbutukas – sąvoka sąlyginė. Administracija, parduotuvė, biblioteka ir pora dviviečių kambarių iš kitų miestų darbo reikalais atvykusiems žmonėms. Devyniese gauname dvivietį kambarį. Vos telpame jame su savo daiktais, bet stogas virš galvos per lietų – daug ką reiškia. Ir… po viso laiko gamtoje galų gale turime dušą. Visiems nusiprausus jis greičiau primena karo zoną, nes iš baltos patalpos jis tampa juodu ir žemėtu. Aplink ir koridoriuje džiūsta kelios dešimtys kojinių, batų, marškinėlių, kelnių, miegmaišių, palapinės… Viskas šlapia. Elektrinis šyldytuvas naudojamas iš eilės. Kiekvienas turime paskirtą laiką susidžiovinti svarbiausiems daiktams.
Pirmą kartą Sibire nusprendžiame pasieiškoti vakarienei kokios nors kavinės. Karštas maistas, kurio sudėtyje nėra košės, kečupo ir “tušonkės” – labai vilioja. Pirmą kartą išsitraukiame “proginius” drabužius. Tuos, kurie pas visus nukišti į kuprinės galą ir gerai supakuoti sandariuose maišuose. Tuos, su kuriais išvažiavome ir kuriais persirengsime traukinyje grįžtant į Lietuvą.
Valgome “Ural” kavinėje, prie klijuote užtiestų stalų. Nuo lempų kaba tirštai mūsėmis aplipę musgaudžiai. Pasiemame ir butelį geriausio vyno, nes jaučiamės lyg būtume ištaigingiausi aristokratai. “Geriausias” vynas tiesiog reiškia vienintelę rūšį, supilstytą ne į plastikinę tarą. Pasirodo, jog “Ural” vakarais tampa klubu, todėl vos spėjame pavalgyti, kai prisirenka vietinio jaunimo ir prasideda šokiai. Keletą dainų spėjame pašokti ir mes. Likti ilgiau – nerizikuojame. Vienok, kaimo šokiai ir pas mus garsėja muštynėmis, o mes – ne vietiniai…
Neįtikėtina, kiek nedaug kartais reikia. Dar labiau neįtikėtina, kaip, atsidūręs kitoje vietoje ir kitoje aplinkoje, greitai pradedi keistis.
Miegame – visur kur papuola. Dvi viengulės lovos tampa dvigulėmis, miegame virtuvėlėje, koridoriuje, tarp visų praėjimų. Į langą – nepaliaujamai barbena lietus… Mano batai – jau sausi. Sapnuoju, kad žygiuojame šviečiant saulei iki naujo savo kelionės tikslo.
