-
[Sibiras] Nes turėjome bilietą grįžti…
Rugpjūčio 15-16 d. /// Ne kartą ir ne du vakarais susėdę prie laužo ar kratydamiesi eiliniame sunkvežimyje kalbėdavomės apie amą atimančią Buriatijos gamtą. Čia išties gražu. Žali pušynai ir milžiniškos pievos, išvagotosmažulyčių nuo kalnų čiurlenančių upeliūkščių. Net ir apleisti kaimai, su savo ryškiai mėlyna spalva, įsiterpę tarp visos šios žalumos, nuo toliau atrodo lyg mėlynas dangaus atspindys. Tokios pat mėlynos būdavo ir kapinės…
-
[Sibiras] Vėl Baikalas ir buriatų pasidižiavimas – didžiausias Lenino biustas pasaulyje
Rugpjūčio 14 d. /// Atsibusti prie Baikalo. Ežero, kuris savo dydžiu prilygsta Belgijai. Achievement unlocked! Tikroje lovoje su tikra patalyne ir pagalve, o ne miegmaišyje su po galva susuktu džemperiu! Ir dar tas faktas, kad nereikia keltis paryčiais ir leistis į dar vieną žygį. Ir dušas!!! Tikras, patogus ir modernus dušas su karštu vandeniu! Ir net radiju dušo kabinoje! Ir tai, kad nereikia atsikėlus kurti laužo ir kaisti ant jo puodo arbatai… Juk turime virtuvę su virduliu!!! Ech, tie nedideli džiaugsmai, kai bent šiek tiek grįžti prie sau įprastų dalykų. Dalykų, kuriuos per visą šį laiką Sibire buvome kone pamiršę. Pamažu krapštomės iš savo namuko ir ruošiamės į Baikalo pakrantę.…
-
[Sibiras] Kaip ragavome Baikalo ežero vandenį
Rugpjūčio 13 d. /// Atsimenu, pačią pirmąją dieną Sibire, savo stovyklavietėje prie Staraja Brian kaimo, nutariame – jei spėsime sutvarkyti bent dešimt kapinių laiku ir vis dar turėsime laisvą dieną, būtinai pabandysime nukakti prie Baikalo. Juk tai didžiausias pasaulio gėlo vandens ežeras (je neklystu – jame sukoncentruota net 20 proc. viso pasaulio gėlo vandens), kurį nuo Ulan Ude skiria tik apie 150 km. Dieną – sutaupėme. Atsibudę viešbutyje Ulan Ude turime laiko greitai susiorganizuoti transportą, nukakti iki Baikalo, ten pernakvoti ir kitą dieną prieš pietus – vėl grįžti atgal. Visi suprantame, kad ši išvyka tikrai neprimins poilsio po visos ekspedicijos, o greičiau – greitą bėgimą, bet nusprendžiame vykti. Juk ar…
-
[Sibiras] Pavykęs „didysis planas” ir pirmos tikros maudynės Sibiro upėje
Rugpjūčio 12 d. /// Pavogsiu kolektyvo (kaip buvome praminę savo ekspediciją) nario Martyno žodžius: “Įžengus į kapines tiesiog jauti, kaip dangų remiantys kryžiai tave apsupa ratu ir sugriaudžia negirdimu balsu: “Nebijok”. Būtent toks jausmas apima mus kelis, šį rytą įžengusius į Buruno kapines. Šie kryžiai – iš tiesų remia dangų, susilyginę su aukščiausių pušų viršūnėmis. Kai kurie – jau palūžę nuo laiko, lietaus ir, matyt, užmaršties, nukritę žemėn greta savo brolių, bet vis dar saugantys vardus ir pavardes žmonių, kuriems jie buvo pastatyti. Paliesti rankomis, trupa ir tiesiog akyse virsta dulkėmis. Mintyse savęs nuolat klausiu, kada paskutinį kartą čia buvo įžengęs žmogus ir nevalingai kartoju seno kaimo klebono vaikystėje išmokytą…
-
[Sibiras] “Mano tėvas lietuvius vežė. Prieš mirdamas liepė jiems padėti”
Rugpjūčio 11 d. /// Rytas Cондагай (liet. – Chondagai), kaime, kuris nepažymėtas jokiuose šiuolaikiniuose Google Map’suose ir kuriame daugelį rytų kėlėsi mano senelis, prasideda gana netikėtai. Vienas po kito, pažadinti šūksnių ir taukšėjimo, iš palapinių lenda užsimiegoję veidai. Tuo tarpu Gintautas laksto po skaisčiai ryto saulės apšviestą mūsų stovyklavietę ir vaiko galvijus. Rodos, šią naktį buvome užėmę vietinių vietą. Beje, kalbant apie vietos užėmimą – naktis taip pat nepraėjo be nuotykių. Bepradedant mums keturiems įmigti prie laužo, į akis pradėjo ryškiai šviesti automobilio žibintai. Greitai prisistatė ir jo keleiviai – trys medžiotojai. Su gana įdomiais klausimais – kiek mūsų stovyklavietėje yra ir kaip apsiginklavę po Sibirą keliaut. Žinoma, mūsų pasakojime…
-
[Sibiras] Praeivi, kas tu – aš buvau, kas aš – tu būsi. Nepamiršk
Rugpjūčio 10 d. /// Penki tūkstančiai penki šimtai septyniasdešimt trečias kilometras. Tiek mus skiria nuo Maskvos. Taip vadinasi geležinkelio stotelė, pro kurią pravažiuojame. Gintas sako, kad bėgiai, kuriais rieda mūsų traukinys, priklauso Trans-Sibiro geležinkelio atkarpai. Nelabai tuo tikiu, bet komandai toks faktas suteikia daugiau energijos. Nuo ryto, nepaisant to, jog kėlėmės ganėtinai anksti, netyla juokai. Daugiausiai jų keliauja Andriui ir Artūrui, kurie vakar susilaukė itin daug vietinių merginų dėmesio. Rodos, vyrukus galėtume Zaigrajeve ir palikti – būtų kas pasirūpina! * * * Pagaliau ištrūkę iš viešbučio kambario – nenustygstame ant kojų. Šiandienos mūsų tikslas – lietuviškos Ilka kapinaitės. Tai – vienos didžiausių, kokias iki šiol teko matyti. Palaidojimų apie 60-70.…